Nugriauti sovietinius stabus nuo postamentų buvo daug lengviau, nei atsikratyti priespaudos metais įaugusių stereotipų
Grūto parkas lankytojus iš anksto įspėja, kad čia eksponuojamos 86 paminklinės sovietinių laikų skulptūros „atskleidžia sovietinės ideologijos neigiamą turinį, poveikį vertybių sistemai. Ekspozicija skirta tam, kad Lietuvos žmonės, į šalį atvykstantys svečiai, taip pat ateities kartos turėtų galimybę pamatyti apnuogintą sovietinę ideologiją, daugelį dešimtmečių slėgusią ir žeidusią mūsų tautos dvasią“.
Skeptikų, tarp jų ir prof. Vytauto Landsbergio, nuomonė, kad kriminalinės okupantų santvarkos simboliai kaip ir mūsų tautos budelių atvaizdai apskritai neverti tapti muziejų saugomomis vertybėmis, šiandien vėl pasigirsta diskutuojant apie sostinės Žaliojo tilto skulptūrų ar vieno kito Lietuvos pakelėse užsilikusio paminklo Raudonosios armijos kariams likimą. Vis dėlto dažniau pasidžiaugiama, kad prieš ketvirtį amžiaus nuo pjedestalų nuverstos skulptūros virto ne laužo krūva, o vienu labiausiai turistų lankomų objektų. Šis, žinoma, garsina Lietuvą užsienyje ir dažniausiai balandžio 1-ąją atsiduria tarptautinės žiniasklaidos akiratyje. Tačiau tai tebėra bene akivaizdžiausias mūsų posovietinės praeities liudininkas ir ženklas, įspaustas visuomenės sąmonėje taip pat ryškiai, kaip laisvę atgavusio vergo odoje.
Žmogaus teisių gynėjas teisininkas Kęstutis Čilinskas 2010-aisiais apgailestavo, kad per du nepriklausomybės dešimtmečius pasikeitė ne lietuvių savimonė, o tik paskatos: „Anuomet ideologinės vertybės buvo komunizmas, kovota su kapitalizmu, privačia nuosavybe, o šiandien svarbiausia yra pinigai, valdžia, galia. Ir jeigu tam kas nors trukdo, jeigu savo veiksmais mėgina ką nors pakeisti, jis yra persekiojamas.“ Taip šviesaus atminimo advokatas komentavo Dalios Budrevičienės, kurią stojo ginti teismų maratonuose, algų vokeliuose paviešinimo Viktoro Uspaskicho valdomoje Krekenavos agrofirmoje istoriją ir itin skaudžią jos pabaigą.
D. Budrevičienės pavyzdys daugeliui tautiečių tapo įspėjimu, kad viešai prabildamas apie negeroves gali likti be sveikatos, be darbo ir būti pažemintas.
„Nebenoriu viešumos, – ramiu balsu IQ telefonu kalbėjo D. Budrevičienė. – Nenoriu prisiminti tų laikų, nes ir man buvo ypač sunku, ir mano vaikai smarkiai nukentėjo. Nesitikėjau, kad viešai pasakyta tiesa gali suteikti tiek daug kančių.“ Ji vis dar jaučia begalinį nusivylimą atomazga įvykių, per kuriuos buvo ir aukštinama kaip didvyrė, ir maišoma su žemėmis kaip išdavikė. Kai praėjus metams nuo garsiojo pareiškimo Krekenavos gyventojai buvo skirtas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis, moteris turėjo vienintelę svajonę – susirasti darbą.
„Tikėjausi, kad mane palaikys buvę bendradarbiai, kolegos, o jie nusigręžė ir pasmerkė. Tačiau ir dabar nesigailiu tąkart viešai prabilusi apie vokelius ir tebenoriu, kad su visais darbuotojais Lietuvoje būtų atsiskaitoma skaidriai. Matyt, mūsų visuomenė dar nesubrendusi priešintis tokiems reiškiniams, bet galbūt kada nors ateityje būsiu suprasta“, – vylėsi D. Budrevičienė, šiuo metu dirbanti auklėtojos padėjėja Krekenavos vaikų lopšelyje-darželyje.
Pilietiškumo simboliu ir Žmogaus teisių šaukle tituluotos moters drąsa 2006-aisiais sukėlė tikrą kovos su atlyginimais vokeliuose vajų: kaito Valstybinės mokesčių inspekcijos pasitikėjimo telefonas, prievaizdai vos spėjo gaudyti pažeidėjus ir skirti baudas. Tačiau praėjus daugiau kaip aštuoneriems metams aktyvus visuomenininkas Tadas Langaitis, akcijos „Darom“ sumanytojas ir VšĮ „Geros valios projektai“ valdybos pirmininkas, pripažino esąs priverstas konstatuoti, kad esminis lūžis visuomenėje neįvyko. Į ankstesnę realybę visus sugrąžino ekonominis sunkmetis, per kurį vėl nemaža dalis Lietuvoje mokamo darbo užmokesčio atsidūrė šešėlyje. Nors šalis giriasi įveikusi krizę, apklausos liudija, kad apie 20–25 proc. atlyginimų mokama neoficialiai. Tiesa, daugiau respondentų smerkia algas vokeliuose, mažesnė dalis gyventojų nei anksčiau tam reiškiniui tebėra pakantūs ar abejingi.
Tokią padėtį T. Langaitis linkęs sieti ir su nesibaigiančia Darbo partijos juodosios buhalterijos byla. „Tiek D. Budrevičienė, tiek Darbo partijos buhalterė, padėjusi tirti minėtą bylą, visuomenės akyse yra nukentėję asmenys, bet šios istorijos netapo teigiamu pasipriešinimo negerovėms pavyzdžiu. Veikiau atvirkščiai: V. Uspaskichas nesėdi už grotų, visiems rodo pergalės ženklus, o jo sukurta politinė partija pagal narių skaičių yra viena didžiausių ir populiariausių Lietuvoje. Tad ši kova pralaimėta didele persvara.“
Korupcija – visuomenės vėžys
Antroji Lietuvos Respublika jau užaugino savo pirmą nepriklausomybės kartą, tačiau vis dar dažnai gręžiamės į sovietinę praeitį ir ten nesunkiai randame pateisinimų, kodėl esame tokie, kokie esame, o Lietuva „ne ta, už kurią kovojome“. Vengiame keistis ir prisiimti bet kokią atsakomybę už tai, kad kelias tikrosios laisvės link pasirodė esąs pernelyg ilgas ir duobėtas. Bergždžiai viliamasi, kad mūsų vertybės, kolektyvinė savimonė, o svarbiausia – finansinė gerovė pakis kone per naktį, kaip miestų centrinės aikštės pasikeitė nuvertus leninus.
T. Langaitis tikina, kad sovietmečio palikimas ir įaugę stereotipai savaime neišnyks net ir prabėgus dar porai dešimtmečių: „Mūsų būsimų galimybių spektras, visuomenės brandos lygis labai priklausys nuo to, ką darysime šiandien, rytoj ir per artimiausius 15 metų. Lietuvos vietą pasaulyje lems ne kartų kaita, o mūsų veiksmai čia ir dabar, pastangos nesitaikstyti su korupcija. Tai pagrindinė visuomenės ir valstybės progresą stabdanti problema.“
Ekspertų raginimai kurti pilietinę visuomenę atsimuša į baimės ir nepasitikėjimo sieną. D. Budrevičienės pavyzdys daugeliui tautiečių tapo įspėjimu, kad viešai prabildamas apie negeroves gali likti be sveikatos, be darbo ir būti pažemintas. Mūsų valstybė suskubo moterį apdovanoti, tačiau nepasivargino pasirūpinti apsauga, kad ji nebūtų persekiojama. Galbūt šią pamoką dar būtų galima išmokti, kad augančiai antrai mūsų laisvės kartai tikrosios vertybės būtų svarbesnės už materialinį gėrį. Gal? Jeigu tik 4–14 metų vaikus, su kuriais tėvai kasdien bendrauja kelias minutes, bet prie televizorių palieka prilipusius po pustrečios valandos, pasiektų ne tuštybės iškreiptas būsimo sotaus gyvenimo atspindys. Galbūt tuomet dabartinė jaunoji karta nesistumdys eilėse patekti į dar vieną daug pinigų ir amžiną šlovę žadantį TV realybės šou ar talentų konkursą ir socialiniuose tinkluose bei internete nesimurkdys paniekos kurstančių komentarų sraute. Paniekos kitaip mąstančiam, kalbančiam ir atrodančiam, kitos odos spalvos ar gimusiam netradicinės seksualinės orientacijos.
Toks reiškinys, kai „teisingos, normalios ir gerbtinos“ visuomenės dalis pyktį ir panieką išlieja „kitokiems“, pastebimas ekonominiu ir socialiniu atžvilgiu menkiau išsivysčiusiose šalyse. Pastangas kurti demokratinę visuomenę deklaruojančiai Lietuvai atsikratyti kasdienybėje gajų praeities stereotipų daug sunkiau, nei rinkėjams pažadėti minimalią algą pakelti iki 1509 litų.
Tad bent jau neturėtume trukdyti „kitokiems“ pamėginti pakeisti baimės ir pasitikėjimo pusiausvyrą. Trečias gėjų paradas sostinės Gedimino prospekte vargu ar pajudins Lietuvos kaip vienos netolerantiškiausių šalių įvaizdį. Tačiau net ir priešiškos reakcijos banga gali būti tikrojo visuomenės lūžio pradžia.
