Panevėžio rajono Gustonių kaimo bibliotekoje šią savaitę beveik kasdien lankosi žinomas kunigas Algirdas Dauknys. Jis čia užsiima ne sielovados, o labiau žemiškais reikalais.
Išprašyti bites iš jų dabartinių namų ir perkelti kitur A. Daukniui ir P. Kriščiūnui kainuoja ir laiko, ir kantrybės.
Grėsmę keliantis palikimas
Buvęs Naujamiesčio klebonas, dabar Berčiūnų rektorato rektorius Algirdas Dauknys šią savaitę važinėja į Gustonių biblioteką. Tačiau dvasininką domina ne knygos. Jam rūpi bitės.
Nuo pirmadienio jis kartu su patyrusiu bitininku panevėžiečiu Povilu Kriščiūnu čia prikopinėjo apie 120 kilogramų medaus, jo galės paragauti ir bibliotekos lankytojai.
Nors A. Dauknys buvo sugeltas bičių, o jo dešinė ranka tapo panaši į kaladę, ištino lūpa, vakar rytą jis vėl atvažiavo į biblioteką. Tačiau lietingas oras pakoregavo dvasininko planus. Šiandien, jei nelis, jam į pagalbą vėl pažadėjo ateiti P. Kriščiūnas.
Vyrai užsibrėžė įvykdyti suplanuotą užduotį – iškeldinti kelių dešimčių tūkstančių bičių šeimyną iš bibliotekos pastato sienos į avilį ir jį nuvežti į bitininkyste susidomėjusio A. Dauknio namus Berčiūnuose.
Bitės sename raudonų plytų pastate, buvusiame Gustonių dvaro svirne, įsitaisė prieš kelerius metus. Anksčiau čia veikė pradinė mokykla, tačiau laikui bėgant mokinių vis mažėjo, ir įstaigą teko uždaryti. Rajono Savivaldybė laisvame mūrinuke nusprendė įrengti universalų daugiafunkcį centrą.
Pernai rudenį čia iš Sujetų kaimo buvo perkeltas rajono viešosios bibliotekos filialas. Daugiafunkcis centras dar kuriamas. Čia bus vykdomas ikimokyklinis, priešmokyklinis, neformalusis vaikų ugdymas, teikiama švietimo ir socialinė pagalba, organizuojami mokymai suaugusiesiems, užsiimama savišvieta, kultūrine veikla.
Panevėžio rajono viešosios bibliotekos direktorės Rūtos Bagdonienės teigimu, pastatą remontavę darbininkai įspėjo, kad sienoje palieka gyvą bėdą – bites. Statybininkai triūsė tik viduje, statinio išorė nebuvo remontuojama. Tad jiems vabzdžiai nekliudė.
Pasak Gustonių bibliotekos bibliotekininkės Reginos Masiokienės, rudenį ir žiemą bitės nebeskraidė, buvo girdimas tik jų dūzgimas sienoje. Tačiau pavasarį jos atkuto, pradėjo skraidyti ir kelti pavojų bibliotekos lankytojams.
Rizikavo ir šalia bendruomenės įrengtame sporto aikštyne sportuojantys gyventojai, žaidimų aikštelėje žaidžiantys vaikai.
„Bitės pradėjo veltis į plaukus, gelti. Turime gražų kiemelį, bet negalėjome ten su vaikais būti. Kai kuriems žmonėms bičių įkandimai gali baigtis mirtimi. Todėl pradėjome galvoti, ką daryti su įnamėmis“, – „Sekundei“ pasakojo bibliotekininkė.
Rajono viešosios bibliotekos vadovė pagalbos ieškojo pas ugniagesius. Šie paaiškino naikinantys širšių lizdus, bet bičių perkėlimu neužsiimantys.
„Skriausti bičių nenorėjome nei mes, nei bitininkai“, – sakė direktorė.
R. Masiokienė, sužinojusi, kad neseniai bitininkauti pradėjo A. Dauknys, paprašė jo pagalbos. Šis pasikvietė patyrusį bitininką P. Kriščiūną.
Sizifo darbas, Monkės biznis
Pirmadienį į Gustonis atvykę vyrai praardė sieną ir ėmėsi darbo. Tai užtruko ilgiau, nei jie galėjo įsivaizduoti. Vien trečiadienį teko medų kopinėti kelias valandas, atakuojamiems įpykusių bičių.
Kliuvo net tik A. Daukniui, bet ir P. Kriščiūnui. Tačiau šis tik šypsosi. Kaip tvirtino panevėžietis, jam per vieną kopinėjimą buvo įgėlę apie šimtas bičių ir tai liko gyvas, o dviejų dešimčių įgėlimai – nė motais.
„Aš ir tinklelį nusileidžiu tik įgeltas“, – juokėsi bitininkas.
Kelias dešimtis metų bitininkyste užsiimantis P. Kriščiūnas pasakojo dar nematęs tokių įspūdingų korių su medumi ir tokios galingos bičių šeimynos. Jo teigimu, sienoje gali gyventi apie 60 tūkstančių bičių.
„Sudėjus jas į maišą, jis būtų pilnas“, – teigė.
Nors bitėms drumsti ramybę nerekomenduojama ilgiau kaip pusvalandį, A. Dauknys ir P. Kriščiūnas užtruko apie 4 valandas, kol išėmė korius ir perkėlė spiečius į laikiną avilį.
Pasak bitininko, perkelti bites nėra taip paprasta. Reikia, kad laikiname avilyje atsidurtų jų motinėlė. Kol to nebus, bičių nėra prasmės kelti į kitą vietą, nes jos vėl grįš.
A. Dauknys juokavo, kad jie užsiima Sizifo darbo, o biznis – kaip Monkės.
„Jeigu tik dėl medaus, neapsimokėtų tiek vargti“, – sako bitininkystės pradžiamokslį pradėjęs krimsti dvasininkas.
P. Kriščiūnas neabejoja, kad iki jų į bičių valdas sienoje niekas nebuvo įsibrovęs ir prie sunešto medaus nesilietė.
„Mūsų surinktas yra pats tikriausias ekologiškas medus. Juk prie bičių iki tol nesilietė žmogaus ranką, jokių medžiagų nebuvo naudota“, – aiškino pašnekovas.
Inga SMALSKIENĖ
