Stockxpert nuotr.
Europiečiai į genetiškai modifikuotus augalus žiūri nepatikliai, tačiau jie tampa patrauklia alternatyva neturtingų šalių ūkininkams.
Šį kovą Europos Komisija antrą kartą per visą bendrijos gyvavimo istoriją leido sodinti genetiškai modifikuotus organizmus (GMO). Šįkart duotas leidimas BASF koncerno išvestai bulvių veislei „Amiflora“, o daugiau kaip prieš dešimtmetį ES teritorijoje buvo leista sėti patobulintus kukurūzus. Tiesa, nei bulvės, nei kukurūzai ant europiečių stalo neatsidurs – tai draudžiama. „Amiflora“ bulves, turinčias daugiau krakmolo, pirmiausia ketinama naudoti gaminant klijus, nors ateityje jomis taip pat galės būti šeriami gyvuliai.
ES požiūris į genetinius augalų patobulinimus itin atsargus. Minėti modifikuoti kukurūzai buvo auginami tik keliose ES šalyse – Čekijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje ir Slovakijoje. Bendras modifikuotais kukurūzais užsėtos žemės plotas bendrijoje sudarė 2,2 mln. hektarų, o per praėjusius metus jis mažėjo, nes ES išduoti leidimai auginti GMO galioja 10 metų, po to jų reikia prašyti iš naujo, tad ne visi ūkininkai ryžtasi dar kartą atlikti sudėtingas procedūras. Modifikuotas bulves kol kas ruošiasi auginti tik čekai ir vokiečiai, o Lietuvoje jų galime apskritai niekada neišvysti.
Pirmiausia lietuviai itin nepalankiai vertina GMO: internete užregistruotą peticiją prieš genetiškai modifikuotus augalus jau pasirašė per 7 tūkst. žmonių. Tačiau net ir neatsižvelgiant į priešišką visuomenės nuostatą, juos auginti Lietuvoje būtų nelengva. Kaip teigė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys, įvairiausių kliūčių genetiškai modifikuotiems augalams mūsų šalyje daugybė, todėl įgyvendinti tokį sumanymą būtų itin sudėtinga. „Vien norint gauti leidimą, reikia prašymo, specialių mokymų, sertifikato, leidžiančio auginti GMO, reikia turėti žemės sklypą su sanitarinėmis saugos zonomis, raštiškus kaimynų sutikimus, sudaryti tinkamas sąlygas šiems augalams sandėliuoti ir transportuoti. Tad visokiausių kliūčių yra begalės“, – vardijo ministerijos atstovas.
Tiesa, nors pasipriešinimas vietoje auginamiems GMO stiprus, susirūpinimas į Lietuvą įvežamais maisto produktais ir pašarais, kuriuose yra GMO, kur kas mažesnis. Pavyzdžiui, Lietuvoje gyvūnams šerti naudojama daug sojų pašarų, o didesnė jų dalis yra genetiškai modifikuoti. Ir nors pačius pašarus žymėti būtina, jais šertų gyvūnų mėsos, pieno ar kiaušinių – ne. GMO taip pat galima rasti ir importuotuose, ir vietoje gaminamuose maisto produktuose. Jeigu tokiuose produktuose GMO kiekis viršija 0,9 proc., juos būtina specialiai pažymėti. L. Budrys teigė pastebintis, kad maisto gamintojai dėl nepalankaus požiūrio ir papildomo žymėjimo reikalavimų GMO vis dažniau pakeičia įprastais produktais.
Ministerijos atstovas apskritai linkęs manyti, kad Lietuvoje GMO nebūtų jokia panacėja, mat genetiškai patobulintų organizmų auginimas aktualesnis ten, kur susiduriama su maisto trūkumu ar sudėtingomis žemdirbystės sąlygomis, nes, pakeitus genetines augalo savybes, padidėja našumas. Nieko nuostabaus, kad genetiškai modifikuoti augalai itin populiarėja besivystančiose šalyse, pavyzdžiui, Argentinoje, Brazilijoje, Indijoje ar Kinijoje. Bendrai šiose šalyse auginamų tokių augalų plotai prilygsta pusei viso pasaulio GMO plotų, sudarančių 134 mln. hektarų, ir sparčiai plečiasi. Jei anksčiau modifikuotus augalus dažniausiai augino turtingi Vakarų ūkininkai, tai pastaraisiais metais jie padeda pasiekti geresnių rezultatų neturtingoms besivystančioms šalims, nes modifikuoti augalai prastame dirvožemyje duoda gausesnį ir geresnį derlių, padeda sutaupyti pinigų trąšoms bei apsaugai nuo kenkėjų.
Kinija laikoma didžiausią potencialą GMO ūkiams turinčia šalimi. Praėjusių metų pabaigoje Kinijos valdžia leido auginti genetiškai modifikuotų ryžių ir kukurūzų veisles, kurias išvedė vietos mokslininkai. Šioje šalyje GMO laukai užima tik apie 3,7 mln. hektarų plotą, kuriame iki šiol auginti modifikuoti pomidorai, melionmedžiai, paprikos. Indijoje GMO apima 8,7 mln. hektarų plotą, tačiau čia auginama vien medvilnė. Būtent modifikuota medvilnė padėjo Indijai iš importuotojos tapti viena didžiausių pasaulyje šios medžiagos eksportuotojų. Šiandien Indijoje užauginama ir apdirbama 25 proc. visos pasaulio medvilnės, vis dėlto šalies valdžia ne per seniausiai uždraudė sodinti genetiškai patobulintus baklažanus.
Pagal GMO naudojimą pasaulyje kol kas nepralenkiama JAV – čia genetiškai patobulintų augalų ūkiai užima 64 mln. hektarų (beveik pusę viso pasaulinio GMO ploto). JAV gali pasigirti didžiausia modifikuotų augalų įvairove – čia ir sojų pupelės, kukurūzai, rapsai, moliūgai, cukriniai runkeliai, medvilnė. Jungtinės Valstijos, su augalų genomais pradėjusios eksperimentuoti vienos pirmųjų, Vakarų pasaulyje pirmos atsisakė specialaus GMO reglamentavimo ir dar 1992 metais juos prilygino įprastiems maisto produktams.
Beje, kadangi JAV augalų genų modifikacijas galima patentuoti, modifikuoti augalai virto pelningu verslu. Viena žinomiausių šios srities korporacijų yra „Monsanto“, kurios patentuoti genai dažniausiai naudojami auginant kukurūzus ir sojas. „Monsanto“ taip ištobulino genų inžineriją, kad, pavyzdžiui, jos modifikuotų javų veislė yra atspari jos pačios gaminamiems pesticidams, paprastai sunaikinantiems visas piktžoles bei javus. Norėdama apsisaugoti nuo kopijavimo ir išlaikyti klientus, korporacija augalus modifikuoja taip, kad jie negalėtų daugintis, todėl ūkininkai kasmet GMO sėklas turi pirkti būtent iš „Monsanto“. Matyt, tai viena iš priežasčių, kodėl genetiškai modifikuoti augalai teikia tiek daug lūkesčių investuotojams.
Pagrindinė priežastis, kodėl GMO vertinami taip kontroversiškai, yra iki galo neištirtas jų poveikis žmogui. Kaip teigė Žemdirbystės instituto direktoriaus pavaduotojas Vytautas Ruzgas, mokslininkai dėl GMO poveikio vis dar nesutaria ir, nors atlikta nemažai tyrimų, tikras patobulintų augalų poveikis sveikatai gali paaiškėti tik pasikeitus kelioms kartoms. Vis dėlto baimė dėl kai kurių genetiškai modifikuotų organizmų kartais gali būti perdėta. „Vienas iš pirmųjų GMO yra kvietrugis, gautas sukryžminus kvietį ir rugį. Tai puikus pašaras gyvuliams ir žaliava etanolio pramonėje. Šiuo atveju sukryžminti du panašūs augalai, todėl didelės rizikos čia neįžvelgčiau. Tačiau kai į bulvę bandoma įdėti žuvies geną, rezultatas gali būti neprognozuojamas, nes tai per daug skirtingi organizmai“, – aiškino V. Ruzgas.
Mokslininkas mato dvi galimas genetiškai modifikuotų augalų grėsmes. Pirmiausia, pakitusius augalus vartojant maistui gali atsirasti naujų ligų, kurios taps atsparios vaistams, nes egzistuoja tikimybė, kad modifikuoti organizmai gali pakeisti kito organizmo savybes. Antra, kai kurių augalų genomas gali būti modifikuotas taip, kad jie taptų atsparesni pesticidams. Tokiu atveju cheminių medžiagų naudojimas užtikrintų gausesnį derlių, tačiau neaišku, kiek jų susikauptų augaluose ir kiek įsisavintų žmogaus organizmas. Vis dėlto V. Ruzgas linkęs save vadinti atsargiu optimistu ir pritaria tam, kad GMO tyrimai būtų tęsiami. „Kai JAV išradėjo Thomo Edisono kartą paklausė, ar paprasti žmonės kada nors galės naudotis elektra, jis atsakė, kad jokiu būdu, nes elektra pavojinga gyvybei. Tačiau žmonės išmoko elgtis su elektra ir šiandien gyvenimas be jos neįsivaizduojamas“, – palygino mokslininkas.
