Nors istorija leidžia spėti, kad nė vienas iš dabar favoritais vadinamų dvasininkų netaps Katalikų bažnyčios galva, kai kuriuos būsimo popiežiaus politikos bruožus galima prognozuoti.
1,2 mlrd. katalikų dar nespėjus atsigauti po istorinio 85-erių popiežiaus Benedikto XVI pranešimo apie atsistatydinimą pradėta nagrinėti, kas per Velykas iš Šv. Petro bazilikos ložės pasakys „Urbi et Orbi“ sveikinimą. Vatikano ekspertai, žurnalistai ir Bažnyčios veiklos apžvalgininkai išskiria daugiau nei dešimt „pagrindinių“ kandidatų.
Net du iš eilės popiežiai buvo ne italai, ir tai negali neužgauti vienu paskutinių katalikybės bastionų Europoje laikomo krašto. Tuo labiau kad Konklavoje, kuri kovą susirinks į uždarą posėdį, daugiausia yra italų (21 kardinolas iš 117, turinčių balso teisę). Todėl tarp kandidatų minimas įtakingas Milano arkivyskupas 71-ų Angelo Scola. Pasak dienraščio „The New York Times“, konservatyvių pažiūrų intelektualas, besidomintis bioetika bei katalikų ir musulmonų santykiais, laikomas stipriausiu italų kandidatu. Be to, jis palaiko glaudžius ryšius su Italijos valdžios elitu. Tačiau minimas ir kitas italas – 70-metis intelektualas ir Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas Gianfranco Ravasi, kurį 2010 m. Benediktas XVI paskyrė kardinolu ir šių metų Gavėnios rekolekcijos vadovu.
Tarp europiečių kandidatų minimas ir Vienos arkivyskupas 68-erių Christophas Schönbornas, Benedikto XVI mokinys. Tačiau tuo pat metu dvasininkas laikomas per liberaliu, jis pasisako už didesnį Bažnyčios skaidrumą. Ch. Schönbornas leido gėjui katalikui tarnauti parapijos taryboje ir taip sukėlė konservatyviųjų sluoksnių nerimą.
Dar 2005 m. renkant Jono Pauliaus II įpėdinį netilo kalbos apie tai, kad popiežius turėtų būti ne iš katalikybę pamirštančios Europos. „The New York Times“ nurodo, kad 68-erių dogmatiškas teologas kanadietis kardinolas Marcas Ouellet laikomas Benedikto XVI favoritu. 2010 m. popiežius kanadietį paskyrė įtakingu Vyskupų kongregacijos prefektu. Kiti kandidatai iš Šiaurės Amerikos – 63 metų charizmatiškas konservatorius Niujorko arkivyskupas Timothy M. Dolanas bei panašių pažiūrų 64-erių Apaštališkosios signatūros aukščiausiojo tribunolo prefektas Raymondas L. Burke’as.
Kita vertus, daugelio akys krypsta į kandidatus ne iš Vakarų šalių. Šiuo metu 42 proc. katalikų sudaro Lotynų Amerikos ir 15 proc. – Afrikos gyventojai, todėl netyla raginimai, kad būtent tos pasaulio dalies atstovas turėtų tapti naujuoju popiežiumi. Pagrindiniu Afrikos kandidatu laikomas išsilavinimą Vakaruose įgijęs 64-erių kardinolas iš Ganos Peteris Appiah Turksonas, kurį Benediktas XVI paskyrė Popiežiškosios teisingumo ir taikos komisijos pirmininku. Dar vienu „potencialiu“ afrikiečių popiežiumi laikomas 80-metis kardinolas Francis Arinze iš Nigerijos, kur labai didelis potencialas katalikybei plisti.
Lotynų Amerikos kandidatais įvardijami argentinietis 69 metų kardinolas Leonardo Sandri, kuris buvo artimas Jonui Pauliui II ir puikiai išmano Vatikano koridorius, bei 71-ų Hondūro atstovas Óscaras Andrésas Rodríguezas Maradiaga. Azija taip pat turi savo favoritą į popiežiaus sostą – 56-erių Manilos arkivyskupą Luisą Antonio Tagle.
Netikėti sprendimai
Žinoma, negalima nepaminėti ir „lietuviškos vilties“ – Vilniaus arkivyskupo Audrio Juozo Bačkio. Apie jo teorines galimybes tapti popiežiumi pasididžiuodama nuolat kalba Lietuvos žiniasklaida, bet užsienio spauda nutyli. Tačiau lietuvis turi vieną pranašumą – jis nėra favoritų sąraše (kaip ir daugiau nei šimtas kitų kardinolų), o istorija rodo, kad Konklavos sprendimai dažniausiai būna netikėti. Tiek lenkas Jonas Paulius II, tiek jo įpėdinis Benediktas XVI irgi nebuvo laikomi labai rimtais kandidatais. Dievo keliai, kaip ir Vatikano užkulisiai, – nežinomi.
Vis dėlto galima spėti, koks bus kitas popiežius. Jis bus kitoks nei Benediktas XVI, bet besitikintiems radikalių Katalikų bažnyčios reformų teks nusivilti. Naujasis katalikų vedlys nuo pat pradžių jaus Josepho Aloisiuso Ratzingerio vardą susigrąžinusio Benedikto XVI palikimą. Nors nuo vasario 28 d. 20 val. jis žada ramiai apsistoti Bažnyčios Motinos vienuolyne Vatikane, jo autoritetas, intelektualiniai tekstai ir paskirti aukšti dvasininkai išliks.
Be to, itin retas atvejis, kai šalia pareigas einančio popiežius būtų ir atsistatydinęs. Dažniausiai popiežius dirba iki mirties. Taigi galima sakyti, kad Vatikane vienu metu bus du popiežiai – buvęs ir esamas.
Dievo rotveileris
Koks buvo Benediktas XVI? Dar prieš tapdamas popiežiumi dėl karšto Bažnyčios doktrinos gynimo J. Ratzingeris buvo vadinamas Dievo rotveileriu. Tapęs Benediktu XVI jis tęsė tokią politiką ir paneigė bet kokias kalbas apie Bažnyčios pritarimą moterų kunigystei, celibato panaikinimui, seksualinių mažumų įsileidimui, prezervatyvų naudojimui, abortams ir t. t. Be to, Benediktas XVI sulaukė kaltinimų dėl priešiškumo islamui, nejautriu ar pavėluotu reagavimu į Šiaurės Ameriką ir Vakarų Europą drebinusių kunigų pedofilijos skandalus. Jis buvo konservatyvus, doktrinos besilaikantis Katalikų bažnyčios vadovas, kuriam nepavyko sustabdyti Vakarų pasaulio, ypač Europos, sekuliarizacijos.
„Jis baiminosi laisvo realityvizmo – idėjos, kad viskas priklauso nuo nuomonių ir preferencijų, o Tiesa, iš didžiosios T, neegzistuoja. Greitai besikeičiančiam Vakarų pasauliui jo skelbtas gėjų santuokų smerkimas atrodė šiurkštus ir nederantis kintantiems laikams. Bet jis buvo žmogus, kuris įtariai žiūrėjo į galimybę įsileisti nepastovų ir individualistinį pasaulį, siekiantį malonumų“, – BBC svetainėje rašo Vatikano žinovas žurnalistas Markas Dowdas.
Tad ir naujajam popiežiui bent artimiausiu metu nepavyks per daug nutolti nuo šio kurso. „Bažnyčia laikosi tęstinumo. Asmeniškai nesitikiu didelių transformacijų, nors permainos visada įmanomos“, – AP naujienų agentūrai teigė Katalikų bažnyčios ekspertė, Naujojo Hampšyro universiteto sociologijos profesorė Michele Dillon.
