Prieš kiek mažiau nei aštuonerius metus iš šv. Petro bazilikos Vatikane balkono nuskambėjo žodžiai: turime popiežių – Benediktą XVI.
Tuomet šis konklavoje dalyvavusių kardinolų pasirinkimas vieniems atrodė tikėtas ir lauktas. Kiti jį vadino kompromisiniu ir „tarpiniu pasirinkimu“ – popiežiumi kardinolas Josephas Ratzingeris buvo išrinktas ypač greitai, vos po kelių balsavimų. Treti gi manė, kad tai buvo Bažnyčios žingsnis atgal, o dar kiti – kad žingsnis pirmyn.
Sunku pasakyti, kas iš jų buvo ir tebėra teisūs: Benediktas XVI vadovavimo Bažnyčiai naštą prisiėmė būdamas tikrai garbaus amžiaus, jam prieš tris dienas jau buvo sukakę 78 metai. Matyt todėl kai kuriems apžvalgininkams, o gal ir ne tik, šis metus ženklinantis skaičius leido spėlioti, kad naujojo popiežiaus vadovavimas Bažnyčiai bus trumpas. Gal tai leido plisti ir spekuliacijoms, kad toks pasirinkimas liudija kardinolų neapsisprendimą, kuriuo keliu Bažnyčia turėtų sukti po inovatyvaus ir tuo pačiu uoliai tradicijas sergėjusio popiežiaus Jono Pauliaus II.
Benediktas XVI atrodė būsiantis griežtas tradicijų sergėtojas, bent jau taip atrodė ne vienam katalikui. Tačiau per aštuonerius popiežiškos tarnystės metus jis pasirodė besąs ir novatorius. Kaip Jonas Paulius II kažkada sukvietė pirmąsias Pasaulio jaunimo dienas, atvėrė Vatikano vartus internetui ir jo saugumą užtikrinusiems serveriams arkangelų Mykolo, Rapolo ir Gabrieliaus vardais, taip Benediktas XVI tapo pirmuoju Romos ganytoju, kuris „Twitter“ erdvėje pasiuntė pirmąją žinutę profilyje @Pontifex ir ėmėsi nemažai kitų inovacijų.
Apžvalgininkai ir istorikai ateityje atidžiau išstudijuos ir įvertins Benedikto XVI vadovavimo ir darbo Bažnyčioje metus. Tačiau jau šiandien, tik ką po jo pasitraukimo iš vadovaujančio tarnystės tikintiesiems pareigų, norisi prisiminti vienus pirmųjų jo žodžių, nuskambėjusių Šv. Petro aikštėje ir žiniasklaidos bei šiuolaikinių technologijų kanalais pasklidusių po visą pasaulį: po didžiojo popiežiaus Jono Pauliaus II kardinolai išrinko mane, paprastą ir nuolankų Viešpaties vynuogyno darbininką. Mane guodžia faktas, kad Viešpats moka dirbti ir veikti naudodamasis ir netobulais įrankiais…
Tada šie žodžiai nuskambėjo kasdieniškai, niekas į juos neatkreipė ypatingo dėmesio. Tačiau šiandien jau galima atkreipti dėmesį, kad šiuose žodžiuose buvo sutelkta visa popiežiaus Benedikto XVI veiklos programa: žinoti, kokius darbus ir kada vynuogyne atlikti, ir kada užleisti vietą kitiems darbininkams, kad vaismedžiai savo laiku neštų kuo daugiau vaisių.
Galbūt mūsų ir viso pasaulio žiniasklaida labiau mėgsta, kai vynuogynuose ar kur kitur kyla gaisras ir liepsnos apima daug ką. Tačiau kasdieninis ir sunkus darbas retai atkreipia dėmesį. Panašiai nutiko ir popiežiaus Benedikto XVI atveju: nuolat skambant naujoms ar senoms žinioms apie pedofiliją, seksualinį išnaudojimą, dokumentų vagystes iš Vatikano ar žinioms apie Vatikano banką, beveik nepastebimi liko tylūs bandymai genėti ir valyti vynuogyną nuo sausų ir naudos nenešančių šakų.
Benediktas XVI buvo tas sodininkas, kuris kantriai genėjo sausą šaką po šakos. Galima sakyti, kad tik jo dėka visame pasaulyje prasidėjo intensyvus vyskupo tarnystės gryninimas ir tyli kova su negerovėmis. Jis kas mėnesį atleisdavo vidutiniškai po 2 ar 3 vyskupus įvairiuose pasaulio kraštuose, nes šių vyskupų vyskupijose klestėjo netvarka ir jie patys sunkiai atitiko ganytojams keliamus reikalavimus. Teigiama, kad veik visi vyskupai, vien išgirdę tokį popiežiaus reikalavimą, iš užimamų pareigų pasitraukė patys. Tiesa, buvo keletas nesutikusių su tokiu Benedikto XVI sprendimu. Tačiau tuomet suveikė Romos popiežiaus įgaliojimai: jie buvo atstatydinti.
Padauginus šį atstatydintųjų skaičių iš mėnesių metuose ir iš 8 pontifikato metų – nepatenkintųjų skaičius susidaro nemenkas. O jei dar suskaičiuotume visus jų bičiulius ir kitus įtakingus draugus? Tuomet tikrai atsivertų dar neišsemtos galimybės paspekuliuoti ir apie Vatikaną persekiojančius skandalus bei jų tikrąsias priežastis.
Galbūt į tai įsigilinus taptų dar aiškiau, kodėl Benediktas XVI pripažino, jog jam tęsti šį svarbų Viešpaties vynuogyno darbininko – genėtojo darbą, tampa pernelyg sunku kūniškai ir dvasiškai. Nes toks darbas ir tokia kova – tikrai nelengva užduotis 85 metų ribą peržengusiam vyriausiajam Katalikų Bažnyčios ganytojui. Tačiau tikrai jo jėgoms ir su Dievo pagalba sukurti beveik tūkstantmečio precedentą Bažnyčios istorijoje ir malda bei patarimais padėti naujam popiežiui tęsti šį nelengvą pradėtą apsivalymo darbą kovojant su vilkais. Akinant ryškioms žiniasklaidos šviesoms ir visur prasiskverbiantiems socialiniams tinklams, kurie dar nebuvo taip išsikeroję prieš aštuonerius metus popiežiumi kardinolams renkant Josephą Ratzingerį.
Prieš tai turėjome popiežių novatorių ir tradicijų sergėtoją, vasario 28-ąją iš posto pasitraukė popiežius tradicijų sergėtojas ir novatorius – nuolankus Viešpaties vynuogyno darbininkas
