Sodelių kaimo bendruomenė balandžio 27 d. surengė edukacinę kelionę į Lietuvos šiaurės rytuose plytintį nuostabaus grožio Rokiškio kraštą, garsėjantį savo senąja architektūra ir tradicijomis.
Autobuse bendruomenės pirmininkė pasidžiaugė, kad, nepabūgę lietingo oro, gyventojai taip gausiai susirinko į pirmąją bendrą kelionę. Jauniausias keliautojas buvo vos metų, vyriausia – jau 88-ąjį gimtadienį atšventusi bendruomenės narė. Pirmininkė pasveikino susirinkusiuosius Sodelių kaimo bendruomenės dešimtmečio proga ir pakvietė dalyvauti viktorinoje „Ką žinau apie Sodelių kaimo bendruomenę“. Sprendžiant testus autobuse užvirė diskusijos: kas vyriausias ir jauniausias bendruomenės narys, kuris pirmininkas ilgiausiai dirbo, kiek dabar yra bendruomenės narių. Tie, kurie teisingai atsakė į daugelį klausimų, buvo apdovanoti atminimo dovanėlėmis.
Atvykę į Rokiškį ekskursiją pradėjome Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje. Neogotikos stiliaus šventovė yra viena iš gražiausių Lietuvoje. Bažnyčios vidus, kaip pasakojo gidė, išpuoštas vertingais medžio dirbiniais iš Belgijos, vitražais ir bronzinėmis skulptūromis iš Austrijos, bronziniu paauksuotu altoriumi iš Prancūzijos ir kitais dirbiniais. Visų dėmesį patraukė aukšta sakykla – tai tikras meno šedevras, sukurtas Belgijos meistrų. Sakyklos vertė tokia, kad būtų galima pastatyti kitą bažnyčią. Nusileidome į bažnyčios rūsį, jo kriptoje palaidoti grafai Krošinskiai, Pšezdeckiai ir Tyzenhauzai.
Paskui patraukėme į Rokiškio dvarą. Centriniai rūmai yra priešais Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią. Seniau dvaras priklausė grafams Tyzenhauzams, o dabar čia įrengtas Rokiškio krašto muziejus. Dvaras pastatytas 1801 m. Klasicizmo stiliaus pastatas po kurio laiko įgijo baroko detalių. Muziejuje apžiūrėjome buvusių šeimininkų baldus, knygas, daiktus, drabužius. Kai kurie eksponatai atvežti iš kitų vietų ir saugomi kaip istorinės vertybės.
Visus sužavėjo Rokiškio krašto muziejaus autentiška vertybė – grafų Pšezdzickių valgomasis. Šis kambarys ypatingas tuo, kad jo interjeras yra Lietuvoje itin reto secesijos stiliaus. Valgomasis alsuoja grafų gyvenimu. Pagrindinis jo akcentas – centre stovintis ąžuolo baldų komplektas. Jį sudaro masyvus stalas ir dvylika kėdžių su atlošais. Valgomajame viskas autentiška, išskyrus kėdes. Tačiau jos pagamintos tiksliai pagal išlikusias nuotraukas ir aprašus.
Apžiūrėjome XX a. garsiausio Lietuvoje skulptoriaus Liongino Šepkos darbų parodą. Šešiose salėse eksponuojama apie 300 labai sudėtingų kūrinių iš medžio, dauguma jų primena karpinius: stilizuoti žydinčių alyvų krūmai, eglės, pritupdytos paukščių figūrėlių, medyje įrėžti į ornamentus pereinantys tekstai, karūnuotos širdys…
Dvare dalyvavome edukacinėje programoje „Sūrio kelias“. Rūsyje buvo padengtas stalas, o ant jo puikavosi AB „Rokiškio sūris“ gaminiai, o prie jų buvo džemo, pomidorų ir pyrago – visa tai reikalinga degustuoti sūriui. Kad sušiltume, dvaro šeimininkė vaišino skania arbata, o vėliau rodė senovinius daiktus ir pasakojo, kam jie yra reikalingi. Vėliau žiūrėjome vaizdo įrašą, kaip spaudžiami sūriai. Kol tas produktas pasiekia mūsų stalą, reikia įdėti daug triūso.
Paskui važiavome į L. Šepkai atminti sukurtą parką. Skulptūras darė garsiausi Lietuvos medžio skulptoriai. Jie improvizavo L. Šepkos kūrybos ir gyvenimo temomis, stengėsi kuo geriau atskleisti ir savo individualybę.
Išvažiuodami iš Rokiškio pasigėrėjome profesionaliai tapytomis langinėmis, jos puošia ne vieną ir ne kelis, o dešimtis pagrindinėse gatvėse esančių senesnių namų.
Visi dalijomės įspūdžiais ir planais, kur kitą kartą keliausime. Smagu pamatyti Lietuvą, daugiau apie ją sužinoti.
Vaida Sarapienė,
Sodelių kaimo bendruomenės pirmininkė
