Panevėžio pradžia – prie Nevėžio 1507 m. pastatyta bažnytėlė. Pirmoji gatvė, gavusi Senamiesčio vardą, – tarsi pagrindinė arterija, iš kurios išteka visa miesto istorija. Tos istorijos išsaugojimu rūpinasi viena iš pirmųjų Panevėžio miesto bendruomenių „Senamiestietis“.
Susibūrė mokslo draugai
Prieš dvylika metų iniciatyvūs Senamiesčio gatvės gyventojai į bendruomenę susivienijo vedini noru įamžinti gatvės, davusios pradžią Panevėžio miestui, istoriją.
„Senamiestietis“ iš kitų bendruomenių išsiskiria ne tik veiklumu, bendruomeniškumą skatinančių švenčių organizavimu, bet ir savo veikla, siekiant išsaugoti istorinį paveldą. Tik jų dėka senųjų miesto kapinaičių teritorijoje nepradėjo dygti nauji individualūs namai.
Kaip pasakojo bendruomenės „Senamiestietis“ pirmininkė Marija Paraščiakienė, miestui rengiantis 500-osioms metinėms, keliems buvusiems bendramoksliams ir Senamiesčio gatvės gyventojams kilo idėja prisidėti prie šio jubiliejaus organizavimo. Vėliau visa tai peraugo į norą išsaugoti pirmosios miesto gatvės istoriją.
„Artėjo miesto ir mūsų gatvės 500 metų jubiliejus. Mes, daugiausiai bendramoksliai iš Senamiesčio gatvės, ir susibūrėme. Beveik visi jau pensininkai, todėl turime daug laisvo laiko, dar yra jėgų ką nors naudingo nuveikti. Norėjome įprasminti praeitį, mūsų prosenelių patirtį. Juk per žmogų galima pažinti visą istoriją“, – „Sekundei“ teigė M. Paraščiakienė.
Pradėję domėtis archyvine ir istorine medžiaga apie Senamiesčio gatvės teritorijoje besikuriančią gyvenvietę, davusią pradžią visam Panevėžio miestui, iniciatyvūs nariai patys ėmė rinkti duomenis apie Senamiesčio gatvėje gyvenusius ir gyvenančius žmones.
„Mano pačios tėvukas gimė ir visą gyvenimą pragyveno Senamiesčio gatvėje. Čia vieni kitus pažinojo, kaip sakoma, ir džiaugsme, ir varge padėdavo.
Kai pradėjau vaikščioti po namus ir rinkti informaciją, daug gyventojų jau nebepažinau.
Dalis yra ateiviai, naujakuriai, o dalis – senųjų Senamiesčio gyventojų jau trečioji karta, tačiau visi labai noriai sutiko pasidalyti savo atsiminimais ir nuotraukomis. Per karą ar pokariu nuotraukos būdavo daromos tik retais atvejais. Daugelis iš jų – sulamdytos, apdraskytos, bet mes perfotografavome ir prikėlėme naujam gyvenimui“, – kalbėjo bendruomenės pirmininkė.
Rinko medžiagą
Informacija apie Senamiesčio gatvėje gyvenusius žmones ir jų šeimos nuotraukos neatgulė kur nors į stalčių ar liko dulkėti muziejaus archyvuose. M. Paraščiakienė, padedama kitų bendruomenės narių, išleido knygą. Ji yra tarsi visos Senamiesčio gatvės enciklopedija.
„Iš daugybės surinktų anketų suskaičiavau žmonių išsilavinimą, specialybes, kitus dalykus. Manau, tai įdomu ne tik vietiniams, bet ir kitiems Panevėžio žmonėms kaip svarbi istorinė medžiaga. Senamiesčio gatvėje gyveno ir turtingesnių, ir „biednesnių“, bet aiškiai galima išskirti tris kategorijas – ūkininkai, amatininkai ir darbininkai, juk Panevėžys buvo malūnų miestas“, – pasakojo M. Paraščiakienė.
Kaip teigė pirmininkė, jos proseneliai, kaip ir daugelis tos kartos žmonių, buvo mažai mokyti ar net visai neragavę mokslo, todėl vyrai dažniausiai vertėsi amatais ar tarnavo pas ūkininkus ar malūnininkus, o moterys augino vaikus, nes tais laikais šeimos buvo labai gausios. Senamiesčio gatvėje gyveno aštuoni stiprūs ūkininkai, jų žemės driekėsi buvusio „Ekrano“ teritorijoje.
„Mes, pokario vaikai, jau galėjome laisvai siekti mokslo aukštumų. Tiesa, tik labai maža dalis išvykusiųjų mokytis sugrįždavo į savo gimtuosius namus, tačiau Senamiesčio gatvėje gyveno daug išsilavinusių žmonių – medikų, inžinierių, menininkų“, – sakė moteris.
Bendruomenė „Senamiestietis“ neapsiribojo vien tik knygos leidimu – jau išėjo septyni laikraščio numeriai, kuriuose – bendruomenės veiklos atspindžiai ir Senamiesčio gatvės istorija.
Daug dėmesio sulaukė ir bendruomenės rengiamos nuotraukų parodos. Pirmoji paroda – „Senoliai“ – sulaukė didžiausio pripažinimo. Iš įvairių Lietuvos miestelių suvažiavę buvę Senamiesčio gatvės gyventojai stebėjosi senose nuotraukose išvydę savo protėvius, o juose – ir dalelę savęs.
„Mačiau, kad ne vienam ir ašarą išspaudė ši paroda“, – prasitarė pirmininkė.
Vėliau įvairiose viešosiose erdvėse buvo rengiamos ir kitos nuotraukų parodos: moksleivių, jaunimo, kareivių, įvairių švenčių – vestuvių, krikštynų.
„Kasmet rengiame vis kitą parodą. Taip įamžiname savo istoriją ir ją perduodame ateities kartoms“, – paaiškino pašnekovė.
Įamžino miesto pradžią
Bendruomenės pirmininkė pasakojo, kad visi jų vykdomi projektai gimsta tik iš didelės iniciatyvos. Pirmosios bendruomenės šventės, vėliavos kūrimas ir kiti organizaciniai darbai buvo daromi neturint nė vieno lito.
Anot bendruomenės pirmininkės, svarbiausia – veiklūs ir kūrybingi nariai.
Prieš keletą metų idėja įamžinti miesto kūrimosi pradžią Senamiesčio ir Venslaviškio gatvės sankirtoje taip pat gimė neturint jokio finansavimo.
„Visos medžiagos – lauko rieduliai. Aš ir pati su vyrais važinėjau po laukus ir rinkau akmenis. Technikos ir statybinių medžiagų davė įvairios Panevėžio įmonės. Tik vieną paminklo dalį reikėjo patiems įsigyti“, – pasakojo M. Paraščiakienė.
Jos teigimu, vieta paminklui buvo pasirinkta neatsitiktinai – čia seniau stovėjo pagrindinė mokykla, kurią lankė ir pati M. Paraščiakienė bei kiti jos kartos vaikai.
Tai, kad Senamiesčio gatvė davė pradžią miestui, liudija ir netikėti radiniai rengiant vietą paminklui – statybininkai atkasė akmenų klodus, tai užminė mįslių ir archeologams. Teigiama, kad tai galėjo būti pirmosios Panevėžio bažnytėlės pamatai, o gal net ir aukuras, kuriame buvo deginama šventoji ugnis, o kartu – ir dvasinio bei kultūrinio miesto gyvenimo pradžią reiškiantis objektas.
„Tai unikalus reiškinys. Panevėžys prasidėjo nuo čia pastatytos bažnytėlės, tačiau gyvenvietė pradėta kurti dar anksčiau.
Miške ant Nevėžio kranto šventąją ugnį kūreno vaidilutės ir žynys, tik vėliau kunigaikštis Aleksandras, Ramygalos klebono paprašytas, pastatė bažnytėlę. Taip pradėjo kurtis gyvenvietė. Ji – Panevėžio miesto pradžia“, – istorijos pėdsakais leidosi pirmininkė.
Rūpinosi išsaugoti kapines
Didžiausias bendruomenės „Senamiestietis“ nuopelnas – užkirstas kelias statytis namus buvusių pirmųjų miesto kapinaičių teritorijoje.
Prieš ketvertą metų visai netoli pirmosios miesto bažnyčios vietos statybininkai, kasantys pamatus naujam namui, atidengė kapavietę – maždaug 250 žmonių kaulus.
Apie netikėtą radinį paveldosaugininkams pranešė ne statybininkai ar naujojo namo savininkai, o susirūpinę Senamiesčio gatvės gyventojai.
„Jeigu ne Senamiesčio gatvės gyventojai, tie kauleliai jau seniai būtų išmėtyti, o namas pastatytas.
Jeigu atsirastų vienas, išdygtų ir antras, ir trečias. Mes, vietiniai, žinojome, kad ten – buvę kapeliai, tai kaip to nežinojo Savivaldybė, davusi leidimą statyboms“, – klausė M. Paraščiakienė.
Ji prisiminė, kad dar besimokydama pirmoje klasėje kartu su juos mokiusia vienuole vaikščiodavo po kapines, net vaikams buvo aiškinama, kad šioje vietoje ilsisi protėviai. Ilgainiui kapinaitės sunyko, o sovietmečiu čia buvo pastatytas vaikų darželis. Senamiesčio gyventojų atmintis ir archeologiniai tyrimai patvirtino, kad šioje teritorijoje – kapinės.
„Visą savo energiją nukreipėme šiai vietai išsaugoti. Juk čia kapinės, o darbininkai kasa kastuvais kaulus ir juos mėto, rengiasi statyti namus. Baimė, kas bus toliau, ilgokai mus lydėjo.
Ir dar po to sulaukiau ne vieno skambučio, ką aš padariau. Žmogus būtų pasistatęs namą ir laimingai gyvenęs, o gal ir mes gyvename ant kapų, to net nežinodami“, – kalbėjo moteris.
Jai nesuprantama, kodėl reikėjo sudrumsti mirusių protėvių ramybę, jų palaikus iškasti ir tik prabėgus ne vieneriems metams perlaidoti kitoje vietoje.
Nors pirmininkė nebesitiki, kad šiai vietai bus suteiktas kapinių statusas, bet viliasi, kad miesto valdžia susipras ir nebeleis daugiau niokoti šios vietos.
„Kam tuos kaulelius judinti? Juk čia buvusios kapinės, reikėjo palaikus čia ir palikti. Labai abejoju, ar šiai vietai bus suteiktas kapinių statusas, bent jau viliamės, kad Savivaldybė nebeparduos tų dviejų monstrų, juk po jais – taip pat kapinės. Neduok Dieve, jeigu ten įsikurtų koks kazino ar restoranas“, – baiminosi M. Paraščiakienė.
Istorijos tąsa
„Senamiestiečio“ bendruomenės planuose – tinkamai įamžinti pirmųjų miesto kapinių vietą ir pagarbą mirusiesiems.
Jų svajonė – kad būtų nugriauti sovietmečiu pastatyti pastatai, kuriuose veikė vaikų darželis, vėliau – teismo medicinos ekspertizė ir morgas. O jų vietoje iškiltų nedidelė bažnyčia ar koplytėlė.
„Labai norime čia padaryti ramybės parką, apsodinti medžiais, nutiesti takelius ir įrengti suoliukus. O kaip kitaip galime įamžinti čia buvusias kapines? Jeigu būtų pinigų, tuoj pat galėtume imtis šių darbų, bet dabar visas viltis dedame į jaunimą“, – sakė pašnekovė.
Nors ji prisipažino, kad beveik visi bendruomenės nariai – vyresnio amžiaus, tačiau viliasi, kad kažkada estafetę iš jų perims jaunoji karta.
„Dažnai sakoma, kad jauni žmonės niekuo nesidomi, istorija ir praeitis – tikrai ne tie dalykai, kurie galėtų sudominti jaunąją kartą, tačiau tikiu, kad Senamiesčio gatvės istorija tikrai nebus pamiršta. Juk ir mes, kai buvome jauni, domėjomės visai kitais dalykais. Kai jaunoji karta sulauks mūsų amžiaus, tikiu, kad atsigręš į istoriją. Tik jiems bus lengviau – nebereikės vaikščioti pakiemiais. Galės pasinaudoti jau surinkta medžiaga ir kurti ką nors įdomesnio“, – vylėsi M. Paraščiakienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
