E. Lucasas.
Bendrovės neturi sąžinės. Jų vadovų užduotis: neperžengiant įstatymo ribų maksimizuoti akcininkų pelnus. Toks, grubiai paėmus, yra BP ir tvirtus ryšius su Kremliu palaikančios Rusijos naftos bendrovės „Rosneft“ susijungimo pateisinimas.
„Rosneft“, jei pamenate, perėmė pagrindinius „Jukos“ gamybos padalinius po to, kai pastaroji, ypač didelė bei sėkminga bendrovė, buvo išardyta norint nubausti jos steigėją Michailą Chodorkovskį. Tuomet buvo apsimainyta akcijomis: BP skyrė „Rosneft“ 5 proc. savo akcijų mainais už 9,5 proc. „Rosneft“ akcijų. Bendrovės dabar bendradarbiauja vystydamos naftos ir dujų rezervus tolimoje Rusijos šiaurėje.
Sandėris nebuvo sklandus. Jis papiktino BP partnerę Rusijoje – bendrovę TNK, kuri ėmėsi visų teisinių veiksmų sandėriui sužlugdyti. Tad BP turės savo seniems draugams arba sumokėti, arba nugalėti juos teisme, arba „Jukos stiliumi“ leisti juos sutriuškinti Kremliui.
Nepaisant sandorio trūkumų, daugelis Rusijoje supras šį BP-„Rosneft“ susitarimą kaip jų pasaulėžiūros atspindį. Visuomenės veikėjai iš Vakarų gali pamokslauti apie nuosavybės teisę, įstatymų valdžią ir gerą vyriausybę, tačiau po šia veidmainiška maskuote slepiasi tokie patys kleptokratai.
Tokių sluoksnių sujudimas yra viena priežasčių kritiškai pažvelgti į BP sandėrį. Kitos priežastys dar įtikinamesnės. Pavyzdžiui, tvirtinimas, kad jei sandėris yra legalus, tai jis taip pat yra ir teisingas, nėra įtikinamas pasiteisinimas. Yra nemažai veikų, kurios yra legalios, bet nesąžiningos (neištikimybė, melas, vaikų skriaudimas, sukčiavimas per egzaminus).
Netiesa ir tai, kad įstatymas tėra abstrakčių formalumų serija, kuriais derėtų sekti, tačiau kurie savyje turi ne daugiau moralinių įpareigojimų nei turi tokių žaidimų kaip „Monopolis“ ar futbolo taisyklės. Moralė yra įstatymų pagrindas. Tačiau šiek tiek pamąsčius, galima pastebėti, kad vis dėlto net ir nuobodžiausiuose bei formaliausiuose verslo ginčuose yra tikimasi, kad teisėjai bus teisingi ir neims kyšio iš to, kuris pasiūlys daugiausia.
Atmesti jau du BP gynėjų argumentai. Tačiau trečiasis jų argumentas – kuriuo tiki daugelis žmonių, klaidingai interpretavusių tokius profesionalius ekonomistus kaip Adamas Smithas, – yra tas, kad moralinė sandėrio pusė neturi reikšmės. Viskas, ką turi daryti bendrovė, tai siekti racionalaus egoizmo. Moralė skirta tik individams.
Vėlgi nedaug pagalvojus galima nuspręsti, kad ir tai netiesa. Egoizmas negali būti lygus racionalumui, jis gali paskatinti net labai neracionalius poelgius. „Kalinio dilema“ ir kitos žaidimo teorijos užduotys įrodo, kad su laiku geriausi rezultatai pasiekiami, kai bendravimas su kitais remiasi abipusiais interesais ir pasitikėjimu, o ne lenktynėmis dugno link.
Kitais žodžiais tariant, kadangi bendrovės veiksmai veikia aplinkinius, jie taip pat veikia ir moralinę aplinką, kurioje ta bendrovė funkcionuoja. Jeigu skatinsite pirkėjus ir užsakovus apgaudinėti jūsų varžovus, padidinsite tikimybę, kad jie ims apgaudinėti ir jus. Šiuo atveju BP pro pirštus žiūrėjo į tai, kaip buvo graibstomas kitos naftos bendrovės turtas, o tai pateisina kitus panašius poelgius ir atsiranda didesnė tikimybė, kad pačią BP kada nors ateityje ištiks toks likimas.
Gilesnė bei platesnė problema iškyla ir dėl to, kad taip pat neracionalu būtų griauti visuomenės pasitikėjimą kapitalizmu. Akcinės bendrovės mėgaujasi besąlygiškomis subsidijomis (jos yra apsaugotos įstatymo, tad joms bankrutavus, akcininkai bei vadovai nebankrutuoja). Tai turėtų juos įpareigoti būti ne tik įstatymą gerbiančiais, bet ir visuomeniškais piliečiais. Visai kaip „racionalus“, tačiau netinkamas bankų elgesys įsiutino rinkėjus bei padidino baudžiamosios atsakomybės tikimybę, taip pat ir bandymas legaliai aptverti vogtas prekes (kaip elgiasi BP) nepadeda įtikinti rinkėjų tuo, jog įstatymai turi būti palankesni verslui.
Daugelio bendrovių vadovai, privačiai galvojantys, kad „korporacijų socialinė atsakomybė“ tėra paistalai, nesiginčija dėl to, kad apsimetinėjimas, jog tau tai rūpi, padeda sukurti geresnį kompanijos įvaizdį. Tačiau su tuo sutikdami jie iš tiesų, kad ir to nenorėdami, tarybos posėdžių kabinetuose įtvirtina moralės kompasą.
Trumpai tariant: jei nori atrodyti geras, turi pripažinti, kad „gerumas“ turi reikšmę. Turėdamas tai omenyje, taip pat turi pripažinti, kad kai kurie veiksmai bus pripažinti kaip negeri. Pavogtos nuosavybės aptvėrimas legaliu, bet abejotinu būdu, patenka į tokių veiksmų sąrašą.
Kai kurie gali ginčytis ir teigti, kad bendrovių vadovai gali suvaidinti gerumą žmonių akivaizdoje, o tikrasis pinigų darymo būdas lieka privačiu reikalu. Tai suprantamas, tačiau gana keistas kapitalizmo gynėjų argumentas. Tie patys vadovai yra skirti tam, kad pirmiausia galvotų ne apie savo, bet apie akcininkų gerovę.
Jei jiems tenka apgaudinėti visuomenę vardan akcininkų gerovės, tai kodėl neapgauti akcininkų vardan savosios? Apie tokios kultūros, kuri dabar neša pelną, tačiau savyje turi užslėptų tiksinčių bombų, pavojų nė nereikia kalbėti.
Komunizmas žlugo ne vien todėl, kad buvo ekonomiškai nesėkmingas, tačiau ir dėl to, kad jam trūko moralinio pagrindo: žmonės liovėsi tikėję, jog laimėtojai nusipelnė savo pelno, o pralaimėtojai – kančių.
Vakarietiškas kapitalizmas laimėjo ne todėl, kad pavertė žmones turtingais, o dėl to, kad buvo teisingesnis, švaresnis ir laisvesnis. BP, sudarydama tą nešvarų sandėrį su „Rosneft“, prarado šiuos bruožus. Vedybos gal ir atneš turtų, tačiau pasibjaurėjimas jomis yra pagrįstas.
