Vienatvė nedžiugina
Daugiau nei trečdalis išsivysčiusių šalių suaugusių gyventojų
yra vieniši: niekada nesukūrę šeimos, išsiskyrę arba našliai. Beveik visi jie
nuolat arba bent retkarčiais jaučiasi atstumti visuomenės, niekam neįdomūs,
nereikalingi ir visų apleisti.
Deja, nors ir trokšdami turėti artimą žmogų, jie būna tarsi
pažymėti vienišumo ženklu ir tiesiog neįstengia užmegzti patvarių ryšių.
Netgi nemažai susituokusių žmonių po kelerių santuokos metų ar
net po kelių mėnesių užklumpa jausmas, tarsi savo šeimoje jie svetimi ir
nereikalingi, o jų išgyvenimai sutuoktiniui visai nerūpi, bet ir šio rūpesčiai
juos ne itin domina. O jei ir domina, vengiama ar nemokama to parodyti.
Mokslininkai teigia, kad „vienišu vilku“ dažniausiai imama
darytis vaikystėje ir tai vyksta įvairiomis aplinkybėmis. Turėtume pasirūpinti,
kad mūsų vaikai – ir maži, ir suaugę – nesusidurtų su sunkiomis bendravimo
problemomis.
Svarbu laiku pastebėti kai kurias savo atžalos charakterio
ypatybes ir jas pakoreguoti taip, kad vaikas augtų drąsus, draugiškas,
pasitikintis savimi ir kitais.
„Čia mano namelis“
Vaikas atrodo esąs visai laimingas nuošalesnėje vietoje
žaisdamas su lėlėmis arba mašinytėmis, įnikęs į knygą arba paniręs į interneto
erdves. Jam nereikia draugų, jo nedomina triukšmingi žaidimai su
bendraamžiais.
Mažyliui neatsibosta jo paties draugija ir pamėgti žaislai,
visą laiką jis leidžia „savo namelyje“ – gyvena savo jaukiame mažame pasaulyje,
kurį labai vertina ir saugo ir nieko per arti neprisileidžia.
Tokiam vaikui jo jausmai, mintys, potyriai daug svarbesni nei
visa tai, kas vyksta aplink. Tai intravertas. Šiam asmenybės tipui būdingas
padidėjęs dėmesys sau ir abejingumas aplinkai.
Suaugusieji turėtų suprasti, kad gilinimasis į save ir
užsisklendimas nėra yda, kurią žūtbūt reikėtų išgyvendinti, o tik charakterio
bruožas, vertas pagarbos ir supratimo.
Nereikia stengtis bet kuria kaina išjudinti mažąjį intravertą,
liepti eiti pažaisti su vaikais į kiemą, versti lankyti krepšinio treniruotes ir
pan. Tokios pastangos vaiką gali tik atitolinti nuo tėvų, jis pasijus
nesuprastas, vienišas net tarp artimų žmonių ir dar labiau užsisklęs.
Geriausia palaukti, kol pats mažylis parodys iniciatyvą su kuo
nors pabendrauti, ir ją skatinti. Su uždaru vaiku tėvai turėtų dažniau kalbėtis
apie jo ir savo įspūdžius, planus, nuotaiką, aptarti perskaitytą knygą, pamatytą
filmą. Bet tai daryti reikia neįkyriai, per jėgą nesibraunant į „privačią
erdvę“.
Toks vaikas užaugęs taip pat bus vienišas? Gali būti ir taip,
bet ir vėliau vienatvės jis nelaikys didžiuliu blogiu. Tikriausiai jis bus
patenkintas dirbdamas kūrybinį darbą arba įgijęs profesiją, nesusijusią su
bendravimu. Jausis laimingas ramioje namų aplinkoje su šeima ir turėdamas vieną
ar kelis panašių polinkių draugus.
Trečias nereikalingas
Deja, „trečias“ šeimoje gali tapti vaikas. Iš pradžių jis
visais įmanomais būdais stengiasi patraukti mamos dėmesį, bet vis griežčiau
sudrausminamas, liepiamas susirasti kokį užsiėmimą ir nelįsti į akis.
Žinoma, mažylis suranda ką veikti, ir bendravimą su tėvais
pakeičia žaislai, knygos, kompiuteris, televizorius. Jis niekam nebekvaršina
galvos savo klausimais ir prašymais, sėdi sau kamputyje, žaidžia, piešia,
svajoja, kalbasi pats su savimi.
Tačiau, skirtingai nei jo bendraamžis intravertas, nesijaučia
iš tiesų patenkintas. Juk tėvai jam leido suprasti: tu mums trukdai.
Taip neretai atsitinka šeimose, kuriose abu tėvai labai daug
dirba, pavyzdžiui, kai atsiranda galimybė palypėti karjeros laipteliais ar
daugiau uždirbti, taip pat kai gimsta kitas vaikas. Vyresnysis, sulaukęs mažojo
broliuko ar sesutės, dažnai išgirsta: tu jau didelis, negaišink manęs, turiu
rūpintis kūdikiu.
Toks suaugusiųjų elgesys gali paskatinti vaiko nepasitikėjimą
savimi ir polinkį į vienatvę, bendravimas su svetimais žmonėmis jam sukelia
kaltės, gėdos ir nevisavertiškumo jausmus. O jei dar tas „trečias“ iš prigimties
yra drovus, buvimas tarp žmonių jam gali tapti sunkiu išbandymu ir net
kančia.
Kad ir kas nutiktų, kad ir labai trūksta laiko, vaikui būtina
skirti pakankamai dėmesio (bent jau pusvalandį per dieną vienas iš tėvų, žinoma,
geriau mama, turi praleisti su atžalėle). Reikia nuolat parodyti, koks jis
tėvams svarbus, ir keliskart per dieną kartoti, kad yra mylimas, domėtis jo
reikalais ir jausmais, dažniau apkabinti, pabučiuoti.
Kiekvienas vaikas nuo pat kūdikystės turi jaustis vertinamas,
labai reikalingas ir mylimas. Jei taip bus, jam neteks nugyventi gyvenimo
vienišam – be meilės, be susižavėjimų, be savo šeimos arba emocijų skurdžioje
šeimoje, neteikiančioje džiaugsmo.
„Geriau patylėti“
Kai kurie vaikai jokiu būdu patys nepradeda pokalbio ir ne
todėl, kad varžytųsi, nedrįstų. Jie tiesiog nežino, apie ką reikėtų kalbėtis, ko
paklausti, kaip atsakyti į klausimus, tiesiog nemoka „stebuklingų žodelių“,
palengvinančių bendravimą. O komunikabilumo pirmąsias pamokas būtina išmokti jau
vaikystėje.
Jei vaiko niekas neišmokys, kaip palaikyti pokalbį, iš jo
patirti džiaugsmo bei pašnekovui palikti malonų įspūdį, ko gero, ir užaugęs jis
bus aplinkinių, ypač menkai pažįstamų, akivaizdoje susikaustęs, bijos ką nors
leptelėti ir patekti į nemalonią padėtį, todėl vengs dalyvauti vakarėliuose,
iškylose, išsisukinės net nuo pasimatymų su dominančiu asmeniu, taigi nepatirs
tiek malonių įspūdžių ir neturės tiek linksmų prisiminimų kaip jo
bendraamžiai.
Kai kurie psichologai mano, kad neįvaldžius bendravimo meno
vaikystėje vėliau šitai vargu ar bepavyks. Taigi tėvams labai svarbu
nepražiopsoti to laiko, kai mokomasi gyventi bendruomenėje.
Su svetimais žmonėmis, ne šeimos nariais, mažylis pradeda
kalbėtis maždaug nuo trejų metų, todėl tada reikia pratinti savo atžalą taikiai
bendrauti su kitais vaikais ir suaugusiaisiais, kad jis būtų mandagus ir
kantrus, neskriaustų bendraamžių, nebėgtų namo skųstis, jei kas įžeidė.
Net ir ypač jautraus, drovaus vaiko nereikia pernelyg globoti,
neleidžiant patirti jokių sunkumų. Tegul jis eina į vaikų darželį ir įsisavina
bendravimo taisykles, įpranta nepaplūsti ašaromis ir neužsisklęsti susiginčijęs
ar net susipešęs su kitais darželinukais. Jei bus priverstas bendrauti ir
kalbėtis su kitais, ginti savo interesus, jis nejučia to išmoks. Juk
komunikabilumas yra iš dalies ir išugdomas.
Slėpynės
Beveik visi maži vaikai bijo svetimų žmonių ir skuba nuo jų
slėptis, pavyzdžiui, už mamos nugaros. Bet vienų drovumas greitai praeina, kitų
– ne.
Tokių perdėtas varžymasis ir nedrąsumas tampa apmaudžios
vaikiškos vienatvės priežastimi. Sulaukus paauglystės amžiaus drovumas sukelia
ypač daug problemų.
Beje, ypač kuklūs žmonės retai pasiekia didelių laimėjimų,
drąsūs ir savimi pasitikintys bendraamžiai juos pralenkia jau pačioje sąmoningo
gyvenimo pradžioje. Tėvų užduotis – padėti vaikui įveikti per didelį
drovumą.
Nieku gyvu negalima nedrąsaus tylenio vadinti bailiu skatinant
jį bendrauti su aplinkiniais. Atvirkščiai, reikia padėti jam pasijusti įdomiam,
gražiam (pvz., išmokyti mįslių, dainelių, pasiūti puošnų karnavalo kostiumą), ir
tada jis galės lengviau atkreipti dėmesį į save, nebereikės tyliai tūnoti
kamputyje.
Mažasis drovuolis ne tik pats nepradeda žaidimų, bet ir
nedrįsta į juos įsitraukti. Kaip žaidimų draugus jam geriau parinkti mažesnius
vaikus – tarp tokių jis labiau pasitikės savimi.
Galima pasikviesti potencialių vaiko draugų į namus – „savo
teritorijoje“ jis ne taip varžysis, galės didžiuodamasis parodyti didelę savo
lipdukų kolekciją arba šūsnį madingų lėlių drabužėlių, ir tikriausiai jo
autoritetas labai išaugs.
Tyliems vaikams padrąsinti padeda sportas – tegu jie lanko
komandinių sporto šakų – futbolo, krepšinio, tinklinio – treniruotes arba
pasirinktą pagal pomėgius būrelį. Bendravimas su kitais, kai sieja bendri
interesai, labai dažnai virsta tikra draugyste.
„Rask 5 skirtumus“
Kai tik vaikas supranta, kad kuo nors skiriasi nuo bendraamžių,
ima rastis pirmieji jo psichologiniai kompleksai.
Pavyzdžiui, dukra ūgiu gerokai atsilieka nuo bendraklasių,
sūnus aiškiai neištaria kurios nors raidės – ir vaikų kolektyvo pajuoka
garantuota. Šiek tiek kitokiam pasijusti augant tenka ne taip retai, o tvirtybės
atlaikyti erzinimus ir patyčias ne visada užtenka.
Jei tėvai nepadės savo atžalai, ilgainiui ji, siekdama išvengti
galimų neigiamų emocijų, vis labiau ims šalintis žmonių.
Jei vaikas vis dar grebluoja, kai klasės draugai jau aiškiai
ištaria visus priebalsius, jam bus daug lengviau iš tėvų išgirdus: „Tu ne
švepluoji, o tiesiog įdomiai tari. Kai mokysiesi prancūzų kalbos, tavo tartis
bus kaip tikro prancūzo.“ Ir, žinoma, būtina nuvesti pas logopedą, kad ištaisytų
tarties defektus.
O „coliukę“ galima paguosti, kad ji ne mažiukė, o daili
miniatiūrinė mergaitė ir kad nedidelis ūgis – visai ne kliūtis ko nors pasiekti.
Juk Šakiros ūgis tėra 152 cm, Keitės Mos – 167 cm, nedidukė ir Madona, ir daug
kitų įžymybių. Taigi net modeliams visai nėra privalomi tie skelbiami mažiausiai
175 centimetrai. Žinoma, ir drabužėlius dukrytei reikėtų parinkti tokius, kurie
ją bent vizualiai didintų, o paūgėjusiai batukus galima pirkti aukštesne
pakulne.
Laiku ištartas palaikantis tėvų žodis ir konkretūs veiksmai
neleis įsišaknyti nevisavertiškumo kompleksui ir nereikšmingi „kitoniškumai“
nebedrums bendravimo džiaugsmo.
Parengė A. Gotautaitė
