Europos Parlamentui nusprendus, jog Europos Sąjungoje mažiau nei per dešimtmetį turi nelikti benamių, jokių panašių ketinimų ar strategijos tokiems tikslams įgyvendinti neturėję Lietuvos politikai kone pirmą kartą privalės prisiminti gatvės ir šiukšlynų gyventojus. Ir ne tik prisiminti – iki šiol už visuomenės ribų savam pasaulyje egzistavę bėdžiai gali tapti tikra rakštimi, nes kol kas nežinomas nei jų skaičius, nei numatytas jų kelias į „padorų” europietišką gyvenimą.
Neskaičiuoja
Europos sąjungos (ES) nares paskatinę spręsti benamių problemas ir konkretaus atsako nesulaukę europarlamentarai apie tai priminė dar kartą. Nusprendęs, kad bet kurio ES piliečio galimybė turėti būstą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, Europos Parlamentas paragino ES Tarybą pritarti įsipareigojimui iki 2015 m. pasiekti, kad neliktų gatvės benamių.
Tikraisiais europiečiais užsimojusiems tapti lietuviams taip pat teks pasukti galvas, kaip aprūpinti ilgalaikiu būstu labai skurdžiai gyvenančius ir socialinę atskirtį patiriančius žmones, kaip ir iš ko įsteigti daugiau skubios pagalbos būstų bei paslaugų centrų.
Kad galima būtų stebėti vykstančią europietiškų užmojų pažangą ir teikti ES politikams statistiką pirmiausia benamius teks suskaičiuoti. Tai daryti buvo pabandyta tik 2001 m. vykdant visuotinį gyventojų surašymą, tačiau ir tuomet Statistikos departamento atstovai tvirtino, kad skaičiai nėra tikslūs ir per maži. Tąkart pareikšta, kad šalyje yra 1250 benamių, kurių daugumą sudaro vyrai – 940.
Niekas tiksliai nėra bandęs suskaičiuoti ir Panevėžio krašto vargdienių, nors apie mirtinai sušalusius, konteinerius knisančius ar šiukšlynus rūšiuojančius bėdžius teko girdėti ar matyti kone visiems.
Miesto valdžia šių metų pradžioje prisiminė tik dalį benamių – Panevėžio miesto atliekų sąvartyne gyvenančiuosius, nes įrengus Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansuotą Panevėžio regioninį sąvartyną, iš gyventojų nebenaudojamų atliekų pragyvenantys šiukšlyno žmonės privalės savo „darbovietes” palikti ir persikelti „kažkur”.
Tąkart „Sekundės” kalbinti valdžios atstovai tik gūžčiojo pečiais: „Šiukšlyno benamiai gal net pasų neturi – ką mes galime padaryti su niekuo?”
Laukia būsto
Panevėžio bėdžiai niekieno neverčiami kol kas prisiglausti gali tik Savivaldybei pavaldžiame Socialinių paslaugų centre. Ten jiems skirta apie penkiasdešimt kad ir labai vargingų, bet vis stogu dengtų guolių.
Anot centro Socialinės globos skyriaus vadovės Loretos Kliorienės, šiuo metu įprastai vadinamuose Nakvynės namuose yra 47 nuolatiniai gyventojai, teoriškai galintys centre gyventi pusmetį. Kasnakt laukiami dar šešetas benamių – tiek vietų skiriama laikinai prisiglausti trims paroms.
Lietingą ketvirtadienio vakarą „Sekundei” apsilankius Panevėžio nakvynės namuose, kone visi gyventojai jau buvo susirinkę – vieni žiūrėjo televizorių, kiti gaminosi vakarienę ar ilsėjosi savose lovose.
Pakalbintas virtuvėje vakarienę ruošęs penkiasdešimtmetis Henrikas tvirtino savo namų neturintis jau beveik dešimtį metų, tačiau labai laukiantis socialinio būsto.
„Pas seserį man vietos nėra, o ir pats neičiau. Dieną einu dirbti – jau mane žino, nesu iš tų, kuris nuvilia. Nakvynės namai patinka – reikia juk kažkur prieš darbą gerai išsimiegoti. Tačiau nežinau, ar visi čia gyvenantieji net ir verčiami atsisakytų tokio gyvenimo būdo. Kai kuriems laisvai gyventi yra daug geriau”, – kalbėjo saldainiais svečius vaišinęs benamis.
Kambarėlyje vakarieniavęs šešiasdešimt septynerių metų Jonas patikino jau daugelį metų „stovintis” eilėje dėl būsto, tačiau abejojantis, ar norai bebus patenkinti. Dvylika metų Nakvynės namuose praleidusiam senbuviui vietos neatsirado jokioje kitoje įstaigoje.
Nors II grupės negalią turintis Jonas yra beveik aklas, gydytojai nusprendė, kad vyriškis yra pakankamai jaunas ir stiprus, todėl nei į Slaugos ligoninę, nei į senelių globos namus nebuvo nusiųstas.
„Esu našlaitis, ligotas pensininkas – kur aš beeisiu? Ir dienom čia pasilieku, man leidžia”, – džiaugėsi sunkiai bevaikštantis benamis.
Dienomis – į gatves
„Visuomet atsižvelgiame į oro sąlygas – įprastai atšilus benamiai pas mus gali būti nuo 20 val. vakaro iki 8 val. ryto. Tuomet jie privalo išeiti į gatves. Maždaug nuo spalio iki balandžio jau leidžiame pasilikti ir dieną. Maistas nebeskiriamas – patys turi susirasti, užsidirbti, tik pasigaminti pas mus virtuvėje gali. Turime ir televizorių. Kiekvienas sugrįžęs prisiregistruoja, turi jam skirtą kambarį, gyvena po kelis. Maudymosi diena yra penktadienis”, – apie įprastą vargdienių gyvenimo ritmą „Sekundei” pasakojo skyriaus vadovė Loretos Kliorienės.
Pašnekovė išsitarė, jog lyg ir griežtai apibrėžtoje dienotvarkėje pilna benamiams taikomų išimčių: maisto neradę išalkusieji gauna ar tai kruopų, ar duonos gabalėlį, o negaluojančiųjų niekas laukan nebeišvaro net ir karščiausiomis dienomis. Svarbiausia, Nakvynės namai nuolatine gyvenamąja vieta kai kuriems tapo ne pusmečiui, o ir metams ar net ilgesniam laikui. Tačiau kiekvieną pažįstanti ir apie jų problemas žinanti moteris patikino, kad nėra lengva su gatvės gyventojais susikalbėti.
„Mes galime sutvarkyti dokumentus, padėti dėl pašalpų, darbo – kad žmogus turėtų visas socialines garantijas. Kai kuriuos net pas save įdarbiname. Jiems yra sudaromos visos galimybės. Deja, dauguma ateina iš įkalinimo įstaigų, šiukšlynų, gatvės ir visiškai nenusiteikę keisti savo gyvenimo būdo – labai jiems sunku atsisakyti laisvės”, – sakė L.Kliorienė.
Plačiau skaitykite balandžio 19 d.
„Sekundėje“.
Justė BRIEDYTĖ
A.Repšio nuotr. Nakvynės namų senbuvis beveik aklas šešiasdešimt septynerių metų Jonas nelaukiamas nei Slaugos ligoninėje, nei senelių globos namuose – gydytojų komisija patikino, kad vyriškis yra pakankamai jaunas ir sveikas.
