Senovės graikai tik žemę, vandenį ir ugnį manė esant visa ko pradžia. Kas nors yra kaip žemė. O štai anas – karštakošis it ugnis. Kažkam žodžiai liejasi tarsi vanduo. Gal jie – graikai – manė, kad yra prigimtinai žmogiška suvokti visų trijų pavidalų pirmapradiškumą, o kitus reiškinius – vaizdą, formą, skonį ar kvapą – galima apibūdinti remiantis pirminiais jausmais. Įprasta rašyti, kad vynas dvelkia uogomis, bet būtų keista įrodinėti, kad uogos atsiduoda vynu. Net spalva kartais neturi pavadinimui tinkamo žodžio, tad pasakysi „aviečių“ arba „gervuogių“, ir pasidarys aiškiau tam, kuris dar neprarado ryšio su motina gamta. Bet išmaniųjų telefonų, HD TV ar dar kokių nors viršgamtinių kontrastų sužalotam žvilgsniui jau ir tai gali nepadėti.
Štai svogūnų sriuba. Pilka, kerpės ar išblukusios miško medžio žievės spalva. Šaukštas nesunkiai skęsta dubenyje, tad ji mažiau nei vidutiniškai tiršta. Ne, ne trinta, kaip patogiau daugumai restoranų, siūlančių trintą moliūgų sriubą iš miltelių, bet tokia, kuri pagaminama iš labai ilgai ir nedidelėje kaitroje troškinamų smulkintų svogūnų galvų. Sultinys, kuriame verda dažniausiai aliejuje truputį pakepti svogūnai, turėtų būti arba jautienos, arba paukštienos, bet reikia būti burtininku, kad visiškai tiksliai atpažintumei, kada kuriam buvo lemta tapti pirmapradžiu elementu. Tarkuoto sūrio gali būti įvairaus. Gali būti daugiau ir mažiau. Mano lėkštėje buvo mažiau.
O skonis ir kvapas? Galima mėginti įtikinėti proto nepraradusį skaitytoją, kad soupe a l‘oignon turi švelnų, aksominį, galinius gomurio receptorius glostantį grybų, čiobrelių, vos jaučiamo salsvo rūgštumo, sūrio sūrumo pamušalą. Poetiškos vaizduotės žmogui būtų galima pridurti, kad ši sriuba yra santūri, primenanti vėlyvą vasarą, jaukios jaunystės namus arba Paryžiaus halių prieigose pavargusios bohemos katarsį bei sugrįžtančias turgaus juodadarbių jėgas. Bet sąžiningiau būtų pasakyti, kad šios prancūzų virtuvėje išpuoselėtos sriubos skonis yra pirmapradis. Visus kitus valgius galima aprašinėti, nuolat palyginti, kiek jie susisiejančio skonio. Bet kuris daugiau mažiau valgęs europietis pasakys, kad yra keletas gana skirtingų svogūnų sriubos versijų. Greičiau paruošiama keptuvėje skrudintą baguette riekę įdėjus į dubenį, ant jos užkrovus gerą kupetaitę toje pačioje keptuvėje apkeptų svogūnų. Po to užpilamas karštas sultinys (pageidautina jautienos), beriamas tarkuotas sūris ir įšaunama į įkaitintą orkaitę, kad viršus net apkeptų. Restoranuose gaunama rečiau, bet ir kainuoja ne 12 litų. Kaina visada buvo ir yra svarbi skonio savybė. Jei visai neturi skonio, bent brangiai mokėdamas tariesi jį turintis. Tai naujų turtuolių ir briuselinių pasiuntinių būdas pasireikšti.
Poetai ginčytųsi, koks baltasis vynas labiau tinka prie šios sriubos. Aš pasirinkau puslitrį „Leffe Blonde“ (10 litų). Neklysite, jei tarsite, kad iš pagarbos belgams, kurių alus laimi prieš vyną. Kita vertus, Pylimo ir Rūdninkų gatvių sankirtoje įsikūrusio restorano meniu, kainos, gero architekto interjeras vertė pačiam sukomponuoti tokią pietų mozaiką, kuri be alaus būtų tiesiog subyrėjusi.
Alus jau buvo įrodęs savo jungiančią galią prie šiltų šparaginių pupelių salotų už 23 litus. Tas pats šaltas alus ir protas diktavo, kad pagrindinis patiekalas turėtų būti kuo mažiau soti, labiau ant kainų dugno plaukianti žuvis. Tad renkuosi 36 litų vertės menkę Beurre blanc ir Hoegaarden padaže vietoj mėtinio oto už 52 litus. Baltasis padažas su salierų stiebais, švelni alaus draperija pigią žuvį pavertė brangiu patiekalu, kuriam kaina derėjo labiau nei eurokomisaro postas gyvam socialdemokratui Vyteniui Andriukaičiui. Viskas puikiai derėjo, išskyrus prarasto saiko jausmą. Net ypač lėtiems birželio pietums buvo per daug. O kur dar desertas, kuris būtinai turėjo būti tradicinis belgiškas vaflis su šviežiomis avietėmis, plakta grietinėle ir puikiais ledais (13 litų). Po sotaus pirmų trijų valgių ruožo būtų tikras profesinis stebuklas apsvaigti nuo šio deserto su pačia geriausia kava. Palikau nebaigęs, bet be priekaištų valonų ir Briuselio tradicijai.
„Belgai“ it kirvis atitiko kotą. Tikrai gera virtuvė, tartum tik ir laukianti atitarnavusių ES valdininkų, diplomatų, visur reikalus tvarkančių verslininkų, naujų lietuvių, rusų, turistų. Su arbatpinigiais ramiai perkopiau šimtą litų ir tvarkingai įdėjau sąskaitą į piniginę. Galvoje jau buvo subrendęs paaiškinimas redakcijai. Praeitas pietų reportažas kainavo perpus pigiau nei vienas patiekalas šiandien. Be to, neabejotinai geras jautienos steikas (69 litai) arba neką mažiau įvertinti moliuskų valgiai liko neparagauti. Ir ne tik dėl kainos: 10 skirtingų midijų net belgui sunkiai suprantamais pavadinimais ir be moules marinières – vidutiniškai išlepusiam rašeivai. Bet gal tai pernelyg paprasta Vilniaus belgams, kuriems paprastumas yra lyg trečia koja baleto šokėjui.
