Eilėje prie didesnės minimalios algos lietuviai stovėjo priešpaskutiniai. Ilgiau padidinimo laukia tik čekai.
Vokietijos mokslininkų tyrimo duomenimis, nuo 2011 m. minimali mėnesio alga (MMA) didėjo 15-oje iš 22-iejų į tyrimą įtrauktų valstybių. 10 MMA didinusių valstybių tai padarė šių metų pradžioje. Labiausiai minimalus uždarbis didėjo Vengrijoje – 19,2 proc. Bulgarijoje buvo užfiksuotas 12,2 proc., Turkijoje – 11,5 proc., Lenkijoje – 8,2 proc. augimas.
Lietuvoje MMA nuo rugpjūčio didės iki 850 litų, arba 6,25 proc.
Skirtingose valstybėse sprendimus dėl MMA lemia keli veiksniai. Vienas svarbiausių – šalies ekonominė situacija. Tačiau minimali alga taip siejama su socialinės atskirties mažinimu, todėl kartais politikai gali didinti uždarbį neatsižvelgdami į ekonominę padėtį. Taip pat svarbu, kokios stiprios šalyje profsąjungos, kiek spaudimui didinti algas gali atsispirti darbdaviai ir kurią pusę labiau palaiko politikai.
Pavyzdžiui, Graikijoje minimalią algą norėta padidinti 1,4 proc., nors šalies ekonomika smuko sparčiausiai Europoje. Vėliau, spaudžiant tarptautiniams skolintojams, planas didinti MMA buvo atšauktas, ir ji galiausiai sumažinta 22 proc.
Pagal gyventojų gaunamą minimalų darbo užmokestį Europos valstybes galima suskirstyti į tris grupes, rodo Diuseldorfe (Vokietija) įsikūrusio Ekonomikos ir socialinių mokslų instituto atliktas tyrimas.
Pirmai valstybių grupei, anot tyrėjo Thorsteno Shulteno, galima priskirti šešias valstybes, kuriose darbuotojų gaunamas minimalus darbo užmokestis yra santykinai didelis. Didžiausią minimalų užmokestį, siekiantį 10,41 euro per valandą, gauna Liuksemburgo gyventojai. Liuksemburgas – pirmoji ir vienintelė Europos valstybė, kurioje minimalus atlyginimas perlipo 10 eurų per valandą slenkstį.
Bent 9,22 euro per valandą uždirba prancūzai ir belgai. Nyderlandų gyventojai gauna bent 8,88, Airijos – 8,65, o Didžiosios Britanijos – 7,01 euro per valandą.
Į antrą valstybių grupę patenka daugiausia Pietų Europos valstybės, kuriose minimali alga svyruoja nuo 2 iki 6 eurų per valandą. Šios grupės lyderė – Slovėnija, kurioje užmokestis siekia 4,41 euro. Toliau rikiuojasi Malta (3,96 euro), Ispanija (3,89), Graikija (3,39), Portugalija (2,92), Kroatija (2,19) ir Lietuvos kaimynė Lenkija (2,10). Pastarojoje minimalus darbo užmokestis 2 eurų per valandą ribą peržengė šių metų sausį.
Trečioje grupėje – Vidurio ir Rytų Europos valstybės, kuriose minimalus darbo užmokestis yra mažesnis nei 2 eurai per valandą. Daugumoje šių šalių minimalus atlygis svyruoja nuo 1,5 iki 2 eurų valandą. Lietuvoje jis kiek mažesnis ir kol kas siekia 1,4 euro per valandą, tačiau rugpjūtį, padidinus minimalią mėnesinę algą (MMA), priartės iki pusantro euro. Minimalus valandinis darbo užmokestis 1 euro nesiekia tik Bulgarijoje ir Rumunijoje.
Tyrėjai pastebi, kad Lietuva nėra vienintelė Europos valstybė, kurioje MMA didinimo reikėjo laukti gana ilgai – ketverius metus. Ilgiau – bent penkerius metus – MMA augimo nesulaukia čekai. Šios šalies profsąjungos reikalauja, kad MMA būtų padidinta bent 15 proc. ir taip kompensuotų po pastarojo padidinimo infliacijos „suvalgytą“ prieaugį. Tačiau Čekijos vyriausybė tokius reikalavimus kol kas atkakliai atmeta.
Banko „Nordea“ ekonomisto Žygimanto Maurico teigimu, pagrindinis minimalios algos dydį lemiantis veiksnys neabejotinai yra šalies ekonomika: „Neturint stiprios ekonomikos, nereikėtų tikėtis didelio minimalaus atlyginimo. Pavyzdžiui, būtų naivu tikėtis, kad Lietuvoje MMA būtų 1 000 eurų ir pan.“
Tačiau ekonomistas pridūrė, kad yra ir kitų faktorių, nulemiančių minimalaus darbo užmokesčio dydį. Vienas jų – darbdavių ir darbuotojų santykiai.
„Jeigu ekonomika kyla, o išvardytų šalių ekonomikos rodė gana neblogus rezultatus, tai natūralu, kad MMA šiek tiek kyla. Šiek tiek prastesnė situacija buvo Vengrijoje. Bet kita problema yra ta, kad ekonominių nuosmukių metu padidėja socialinė atskirtis. Todėl valstybės, siekdamos sumažinti socialinę įtampą ir atskirtį, dažnai ryžtasi kažkiek padidinti MMA“, – komentavo Ž. Mauricas.
Santykinai nedidelė MMA sulaukė daug kritikos įvairiose Europos šalyse. Europos Taryba (ET) netgi išpeikė kai kurias valstybes dėl to, kad jų nustatytos MMA neatitinka Europos socialinės chartijos nuostatų, kad darbuotojai turi gauti tinkamą atlyginimą. ET vertinimu, toks užmokestis turėtų sudaryti bent 60 proc. vidutinio atlyginimo. Lietuvoje 850 litų MMA sudarytų apie 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio („ant popieriaus“) arba 43 proc. – atskaičius mokesčius.
Geriausio dydžio paieškos
Koks Lietuvoje turėtų būti MMA ir vidutinės algos santykis ir ar apskritai reikėtų nustatyti šį santykį? Tokį klausimą IQ uždavė skirtingų sričių specialistams.
Artūras Mackevičius, Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos pirmininkas:
„MMA turėtų sudaryti 40 proc. vidutinio atlyginimo. MMA ir vidutinės algos įstatymu sieti nereikėtų. Tai padarius, atsirastų spiralė, kuri pati stumtųsi į priekį daug greičiau, nei vystosi ekonomika. Kiekvienąkart padidinant MMA padidėja ir vidutinė alga, o padidėjus vidurkiui vėl reikėtų kelti MMA.“
Mykolas Aleliūnas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas:
„Pramonininkų konfederacijos priimta nuostata sako, kad šiuo metu MMA reikia kelti iki 900 litų, o po to – iki 1 000 litų. 800 litų dydžio MMA buvo nustatyta 2008 m. Per tą laiką infliacija jį apdraskė. Problema yra tame, ar visi vienodai gali kelti. Mažų įmonių resursai galbūt riboja tą galimybę. Bet jeigu žmogus dirba 8 val. per dieną ir negali užsidirbti valgiui, tai yra nenormalu. Nemanyčiau, kad reikia sieti MMA ir vidutinę algą.
Gitanas Nausėda, SEB banko prezidento patarėjas:
„MMA ir vidutinės algos santykis turi būti grindžiamas ne maksimizavimo, o tam tikru optimalumo principu. Mano įsivaizdavimu, optimalus santykis yra tarp 45–50 proc. Jeigu mes peržengiame 50 proc. ribą, tai savaime daro neigiamą įtaką darbuotojų skatinimui, skirtumų tarp kvalifikuoto, labai kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimo nykimą. Kita vertus, suprantu, kad turint tokią minimalią algą išgyventi yra nepaprastai sudėtinga. Todėl tikrai nepasisakyčiau, kad MMA ir vidutinės algos santykis būtų mažesnis už 40 proc.
Nemanau, kad MMA ir vidutinės algos santykis turėtų būti automatinis. Tada jau būtų pradedama kištis į darbo užmokesčio procesą. Jeigu tik kažkas iš viršaus savo plaukuota ranka mėgina pareguliuoti tuos santykius imperatyviu arba reguliavimo būdu, tai gali sukelti neigiamų iškraipymų, ypač privačiame ūkyje.“
Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas:
„Jeigu įstatymais MMA susiejama su vidutine alga, iš karto sukuriamas mechanizmas, kuris automatiškai sukuria atlyginimų didėjimą, nes padidinus minimalų atlyginimą padidėja ir vidutinis. Toks eksperimentas atsirūgtų labai greitai ir labai skausmingai.“
Romas Lazutka, socialinių mokslų daktaras:
„Tarptautiniu mastu svarstoma, kad MMA galėtų sudaryti maždaug pusę vidutinės algos. Lietuva galėtų orientuotis į tai arba net į didesnę pusę, nes mūsų šalyje vidutinė alga yra labai maža. Darbas pas mus nepakankamai įvertintas. Be to, labai paplitę „vokeliai“, o tai reiškia, kad statistinė vidutinė alga yra „nuspausta“ žemyn.
Su kuo dar būtų galima sieti MMA? Kokios alternatyvos? Daug kas mini, kad žmonės turėtų pragyventi iš MMA. Tai galbūt dar būtų galima sudaryti pagrindinių prekių ir paslaugų krepšelį ir žiūrėti, kad žmogus už MMA galėtų jį nusipirkti. Bet ką įtraukti į tą krepšelį, o ko ne, būtų politinis sprendimas.“
Gražina Gruzdienė, Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė:
„Tarptautinės darbo organizacijos konvencijoje, kuri neratifikuota Lietuvoje, rekomenduojama, kad MMA sudarytų apie 50 proc. vidutinio atlyginimo. Tai bent iki 1 000 litų būtinai turėtų būti padidinta, o jeigu žiūrėtume pagal realias kainas, tai galėtų būti net ir 1 300 litų.
Kaip profsąjungos atstovė, sakyčiau, kad MMA ir vidutinė alga turėtų būti susieta. Bet realiai žiūrint, galbūt ne visiems ūkio sektoriams tai tiktų.“
