Išėjau pažvelgti, Lietuva, kaip tu atrodai: laukas,
kelias, kryžius, bažnyčių bokštai, apsigaubę dangaus lopu. O aplinkui upių
vingiai, ežerai, miškai ir miestų žiburiai. Gavėnios varpai atsiliepia aidu mano sieloj.
Ar girdi, kaip laukai šlama dievišką simfoniją, kaip žvaigždės alma gavėnios maldą? Kasmet pabandome suvokti tą didžiąją paslaptį, kurią atskleidė Kristus prieš du tūkstančius metų. Ak kaip norėčiau prisėsti šalia Kristaus Alyvų sode ir alyvų šakele paliesti Jo veidą, kruviną ir prakaituotą. Kasmet dabar kartojame jo Kryžiaus kelią maldomis, paveiksluose nutapome jo skausmo ir sielvarto akimirkas. Maldos naktimis jis matė apaštalų baimę, sutrikimą Didįjį penktadienį, Bažnyčios persekiojimus ir visais amžiais neužgęstantį altoriaus aukurą.
O mano krūtinėje blaškėsi širdis, besiilgėdama Taboro laimės. Ji veržėsi tenai į tą kalną, kuriame Kristus atsimainė, nušvisdamas nežemišku grožiu, drabužiai buvo baltesni už sniegą. Palaimintoje tyloje apaštalai nieko daugiau nematė, išskyrus Jėzų. Čia ir glūdi žmogaus laimė – į visus įvykius pažvelgti krikščionio akimis, mąstyti didžiojo mokytojo mintimis. Tebūnie ir visas mūsų gyvenimas veržimasis į didį kalną, kuriame Petras norėjo pasistatyti palapines ir pasilikti amžinai, kad mes dainuotume dainas apie krikščioniškąją laimę. Tačiau Taboro laimė pasiekiama tik per Golgotos kalno viršūnę. Todėl Jėzus paėmė kryžių ir ėjo, kad parodytų meilę iki galo. Taip, jis atėjo išmokyti žmones, kaip gyventi kančioje, kaip mylėti Dievą, Tėvynę ir Gyvenimą, kaip kovoti ir laimėti. Jo mokslas grindžia krikščioniškąją etiką: žmogaus santykį su Dievu, su artimaisiais ir priešais. Jis moko ypač kilnaus, nuostabaus, kas viršija mūsų sąmonę ir vaizduotę. Kiekvienas tikras krikščionis, pirmiau pakeitęs savo širdį, gali pakeisti jį supantį pasaulį, atlikti žygdarbius. Jis parodė pavyzdį ir kaip ištverti mirties valandoje. Deja, niekam mirti nesinori, geriau skubėkime gyventi. Ir kančioje neužmirškime svajonių. Dar pažiūrėkime į Palestinos pilką smėlį, Genezarėto ežerą, Jeruzalės miesto grožį.
O ir mūsų tautos skausmas yra didis kaip Baltijos jūros gelmė, galingas laisvės ilgesys – lyg ošianti banga. Gražus lauko horizontas, nuspalvintas vaivorykštės spalvom. Eini eini, o jis nutolsta, būna ir žmogui, siekiant tikslo, atrodo, kad viskas išblėsta, bet vis vien reikia eiti, kol šaukia sąžinės balsas.
Ir vėl ilgesio genamas išeinu pakeliauti po tėviškę, linkėdamas jai gavėnios atgailos ir prisikėlimo. Kartoju šventraščio žodžius, ak kodėl jus smerkiat Viešpatį, trokšdami Jam antrą kartą mirties: negimusios gyvybės žudymu, gyvenimu be meilės ir aukos, alkoholio tvane? Tada mes vėl teisiame Gyvybės Viešpatį? Istorija kartojasi: žūsta tauta, kuri paneigia, išsižada, užmiršta Dievą. Ir žmogus nužmogėja. Jam tada sunku ištesėti pažadus, pamėgti darbą, knygą, pareigų našta yra karti. O Jėzus paėmė kryžių, kad ir žmogus mokėtų dirbti, save nugalėti, savo darbo neužmestų kitam. Ar tu supranti Kryžiaus kelio stočių prasmę? Ar per gavėnią nors kartą apmąstei Kristaus kančią, kad paskui galėtum pajusti Velykų ryto džiaugsmą?
O kasdienybės tėkmėje suklumpame, paslystame, apsinešame dulkėmis, bet žmogaus didybė atsiskleidžia jam pakilus, atsiprašius, atleidus, dovanojus kitam, kad ir Viešpats atleistų tau ir man pačiam. Kokios buvo šventos mūsų motulės, kurios mokė vaikus gerumo, šilumos ir dangiškojo Tėvo meilės.
Jėzus sutinka savo Motiną Mariją, sustingusią iš alpstančio skausmo, jos širdis vaitoja, bet nieko ji pakeisti negalėjo: „Aš turiu būti dangiškojo Tėvo reikaluose“. Motina visada lydi savo Sūnų kiekvienu svarbesniu gyvenimo momentu. Ji kartais prabyla ir iš anapus kranto, kad vaikas sugrįžtų į tikrą kelią. Žmogau, sapnais netikėkime, bet rėgmės, ryšys su antgamtiniu pasauliu egzistuoja. Ir mirusioji motina įspėja gyvą sūnų ar dukrą, kad pakeistų gyvenimą.
Procesija buvo ilga ir sunki. Tavo išgydytieji, pavalgydintieji, iš numirusių prikeltieji buvo kažkur nuošaly, o kiti dar tyčiojosi: jei Dievas esi, išsigelbėk pats save. Siautė baisi, šėtoniška audra. Ir mūsų tėviškės išdraskė kryžius, išniekino bažnyčias, suvarė į kolchozus, ir užžėlė gražiausių sodybų takai. Liejosi ašaros lyg upeliai, kai mus trėmė gyvuliniais vagonais į Sibirą. Kiti bėgo į miškus, kiti drebėjo ir nežinojo, kaip padėti kaimynui, kaip apsisaugoti nuo čekistų. Tik skausme žmogus pasirodo kuo esąs. Lietuva apsigaubė juoda skara. Nuimkime drauge mirties šydą, nors ir gilus, toks didelis Tėvynės kapas.
Toliau einu per kaimus, bet dainų nebegirdžiu, nes jos buvo sušaudytos, o kitos per ilgus metus prigirdytos. Tačiau vis vien jau pamažu Tėvynė gražėja. Keliai geri, puošiamos sodybos, vėl prisikėlė kryžiai. Kaip tas Simonas Kirenietis padėjo Kristui nešti kryžių, taip ir šiandien gerieji žmonės prikėlė, atgaivino pakelių ir sodybų stogastulpius ir smūtkelius.
Kristaus pergalės ženklas nugalėjo pačią baisiausią totalitarinę sistemą. Tačiau pasiliko daug žaizdų, išdraskytų šeimų, nesugrįžusių iš Sibiro vaikų. O ir jų dalis prarado Tėvynės meilę, nei Dievui, nei velniui jie nebetinka. Težino tik „jo…t“ ir „blia“ – girdi iš jaunimo lūpų. O tau, kuris savo sielos nepraradai, skiriu gražiausius žodžius. Ar prisimeni, mažyte, kai per išpažintį šnabždėjau: būk gera, pamaldi, kad su tavo metais augtų ir dorybės, meilė Kristui. O tu būk ąžuolas, tautai reikia mokytų žmonių. O Tu, motina, sekmadienį sukurki šventę šeimoje, pabūkite visi drauge. Kiek kartų prašiau jaunimo, kad skaitytų krikščioniškus straipsnius ir kad augtų Kristaus pažinimo medis – intelektualinė krikščionybė.
O Viešpatie, koks liūdnas Tėvynės veidas. Kokia politinė suirutė užvaldė mus. Kurie vakar keikė nepriklausomybės kovotojus, šiandien dalinsis Europos Sąjungos pinigus. O žmonių dalis nebemąsto arba nebežino, ką daryti, arba trūksta idealistų politikų, kurie darbais įrodytų ištikimybę vargo žmogui, idealams. Veronika, ateik ir nušluostyk rūpintojėliui palinkusią galvą nuo rūpesčių, nuo skausmo, kurį suteikia mirštanti tauta. O motina, Tėvynės atgimimas prasideda tavoj širdy. Pažvelki į Mariją ir ji tave apdovanos savo atvaizdu. O pamaldžios moterys visada yra gražesnės.
Ir kuo toliau, atrodo, kad su dvasinėmis vertybėmis yra blogiau. Gal ir vargo per daug, bado akis socialinis neteisingumas, nusivylimas, bet kas nori dirbti, išsiverčia. Ar daug yra jaunimo, kuris ruoštųsi ateičiai, norėtų valdyti ir padaryti gera politiniame gyvenime? Deja, tauta dar nėra visiškai subrendusi laisvei, nes ji dar nesubrendusi amžinybei. Ji yra paklupdyta įvairiausių politinių skandalų, kurie kyla iš moralinės krizės. Suklysti yra žmogiška, bet negalima pasilikti visąlaik klaidoj, be siekių, be idealo. Viešpatie, apšviesk jų protą, kad jie atsistotų naujam gyvenimui. Padėk ir mums, ir man…
O prie aštuntos stoties girdžiu rūpintojėlio balsą, raminantį verkiančias moteris. Yra daug dar motinų, kurios aukojasi ir myli savo šeimą, ir dega meilės, ramybės, gerumo ugniakuras. Jos eina keliais aplink stebuklingų šventovių altorius ir siunčia Marijai maldas, o Viešpats jas ramina…
Nežinau, kiek kartų Lietuva suklupus buvo, bet ją prikėlė karalius Mindaugas, Vytautas Didysis, ją šaukė į kovą Antanas Mackevičius ir degė sukilėlių laužai. Ją prikėlė 1918-aisiais tie kaimo bernužėliai, jie apgynė Vasario 16-osios Aktą. Tauta neišsigando ir Kovo 11-osios barikadose. Visada atsirasdavo sūnų ir dukrų, kurie atiduodavo gyvybę, kad motina Tėvynė gyventų. O šiandien svarbiausia kova yra už žmogų, kad jis susigrąžintų tikėjimą ir meilę, viltį. Jis vėl kartoja, vaitoja, verkia, kaip sunku pakilti. Ir aš klupau į purvą, ir aš gailiuos gavėnios violetinėj spalvoj paskendęs. Tačiau gražiausios rožės išauga žemės purve. Tau dainuoju ilgesio giesmes. Tik tu pakilki, Kristau, aš dar norėjau paklausinėti Tavęs. Kokia bus kiekvieno iš mūsų amžinoji dalia? Ar Velykų vakarą man leisi eiti šalia – kaip Emauso keleiviams. Maldauju visada, kai gęsta vakaras, pasiliki su mumis.
O dabar man stovi akyse nuplėšti Kristaus rūbai. O kokia krūtinė ir šiluma degančios rankos, tyros akys! O žmonės, sustokite juodam kely. Jie vėl plėšia krikščioniškos kultūros rūbus. Kosmopolitai, nesigėdydami savo motinos, vis labiau užleidžia televizijoj „porną“, laikraščiuose banalybes. Jie vėl kala Kristų ant kryžiaus. Žodžių nerandu. Jums bus baisu be Dievo, jūs išprotėsite. Neišduokite meilės, neišdraskykite laimės židinių, kad paskui kruvinom rankom nereikėtų rinkti laimės šukių. O juk reikės atsiskaityti mirties akivaizdoje. Mirtis nuplėš mūsų rūbus ir liksime nuogi. Tada jau viskas bus tas pats.
Sustojau Kryžių kalne prie lietuviškos Golgotos, kuri primena Kristaus mirtį ir mūsų tautos kančios epopėją. Užtemo saulė, sudrebėjo žemė, paliudydama Dievo mirtį. Jį nuėmė nuo kryžiaus, kad Marija taptų pieta. Sustingo jos širdis, turint negyvą Sūnų ant kelių.
Tačiau žolė neužžėlė ant Dievo kapo. Jis prisikėlęs ir amžinai gyvas eina istorijos vieškeliais ir tebeveikia pasaulyje. Jo asmuo atskleidžia žmogaus paslaptį, jo didybę ir pašaukimą nemirtingumui. Jis yra vienintelės religijos, kurios įsteigėjas yra prisikėlęs iš numirusių. Tas mums suteikia prasmę gyventi, o Bažnyčiai – nenugalimumą, nežiūrint mūsų žmogiškų klaidų, silpnumo, krikščionių susiskaldymo.
Tavo žodžiai, Viešpatie, prabyla iš paslaptingos tylumos ir rodo kelią prie amžinos šviesos. Tavo lūpos amžiais kartos:
Sugrįžkite visi į svajonių Bažnyčią, kurioje išsipildo tautos, tavo ir mano lūkesčiai. Ar girdi Aleliuja? Tarp žemės ir dangaus jis stovi ir laimina pasaulį, bet tu atverk jam sielą kaip langą ryto spinduliams, ir bus mūsų gyvenime šviesu.
Norėtųsi bėgti kaip tam apaštalui Jonui prie kapo ir tą drobę paėmus ašarom nušluostyt Jėzaus kojas, kad jis palaimintų mūsų Nemuno šalį. Girdžiu Velykų ryto galingą varpų gaudesį, kurį atbudusi žemė pakartoja savo gelmėse – Aleliuja. Prasmingų švenčių, brangūs panevėžiečiai!
Robertas Pukenis
