Daugiabučiuose daugėja vienišų, nebesugebančių savimi pasirūpinti, tačiau savo padėties nesuvokiančių senjorų.
Daugiabučiuose daugėja vienišų, nebesugebančių savimi pasirūpinti, tačiau savo padėties nesuvokiančių senjorų. Neturintys sąlygų oriai senti žilagalviai neleidžia oriai gyventi ir savo kaimynams. U. Mikaliūno nuotr.
Iš buto sklinda smarvė
Neturintys sąlygų oriai senti žilagalviai neleidžia oriai gyventi ir savo kaimynams. Įstatymai socialiniams darbuotojams neleidžia įsikišti, jeigu senoliai to nepageidauja.
Klaipėdos gatvės 112 namo vienos iš laiptinių gyventojams jau kelerius metus didelių rūpesčių kelia vieniša šio namo senbuvė 89 metų Janina. Daugiau kaip 30 metų šiame name gyvenanti garbaus amžiaus moteris, kol buvo stipresnės sveikatos, švarino savo dviejų kambarių butą ir pati nepasižymėjo nevalyvumu. Tačiau pastaruosius kelerius metus, kaip tvirtina namo gyventojai, ji nebegali tinkamai pasirūpinti savimi ir savo būstu.
Dėl iš močiutės buto sklindančios smarvės gyventojai priversti laikyti atidarytas laiptinės duris net ir žiemą, nors šildymas jiems kainuoja. Po konteinerius pasirausti nesibodinti senjorė, jų žiniomis, yra per silpna, kad pajėgtų atliekas tempti namo.
Jie sako, kad blogas kvapas iš jos buto sklinda dėl to, kad moteris nepajėgia apsišvarinti. Sustirusiais, dvokiančiais, dėmėtais drabužiais laiptinėje pasirodanti senutė, kaip jie spėja, veikiausiai kenčia ir dėl šlapinimosi funkcijos sutrikimų.
Pasak namo bendrijos pirmininko Albino Tolpežniko, daugiausia nepatogumų patiria virš jos buto gyvenanti jauna šeima. Nemalonūs kvapai iš senolės buto sklinda į jų namus.
Galvos skausmą laiptinės gyventojams kelia ir Janinos augintinis, mišrūnas šunelis. Moteris gyvūną atlikti gamtinių reikalų išleidžia į laiptinę. Keturkojis nesivargina išeiti į lauką, ką reikia, padaro čia pat, ant laiptų. „Sekundei“ ketvirtadienio rytą apsilankius Klaipėdos g. 112 name, laiptinėje, kurioje gyvena ponia Janina, telkšojo geltonos balutės ir voliojosi rudos „bandelės“.
„Gyventojai išvalo ir vėl tas pats. O ką daryti? Kreipiausi į miesto Savivaldybės Viešosios tvarkos ir kontrolės skyrių. Man pridavė patarimų, kaip galėčiau susidoroti su šuneliu: pagauti ir atiduoti jį į prieglaudą, kreiptis į įmonę „Panevėžio specialus autotransportas“ ir t. t. Aš įsivaizdavau, kad valdininkai turi imtis priemonių. Pats negaliu savavaliauti“, – kalbėjo vyras.
Panevėžio savivaldybės Viešosios tvarkos ir kontrolės skyriaus vyresnysis specialistas Edmundas Talalas sako, kad jie buvo nuvykę sudrausminti močiutės, tačiau jiems nepavyko su ja susikalbėti.
„Moteris visiškai negirdi. Ją radome lauke, su pavadėliu rankoje. Šuo lakstė prie namo. Laiptinėje nebuvo priteršta, klausinėjami kaimynai nesiskundė. Namo pirmininkui patarėme kreiptis į įmonę „Panevėžio specialus autotransportas“. Negi bausime senutę? Namo gyventojai turėtų jai geranoriškai padėti apsitvarkyti, prižiūrėti keturkojį“, – kalbėjo E. Talalas.
Gyventojų teigimu, tai jau antras ponios Janinos augintinis. Pirmasis irgi buvo įpratintas gamtinius reikalus atlikti laiptinėje. Kai gyvūnėlis nugaišo, žmonės lengviau atsikvėpė. Bet neilgam, ponia Janina įsigijo kitą. Kaimynai, spręsdami pagal iš buto sklindančią smarvę, mano, kad keturkojis dergia ir namuose.
Patarė laukti mirties
Gyventojai mėgino pasikalbėti su senole dėl tvarkos, tačiau neprigirdinti moteris į kalbas nesileidžia. Dažniausiai ji net neatidaro savo buto durų.
Klaipėdos gatvės 112-ojo namo bendrijos pirmininkas A. Tolpežnikas sako, kad laiptinės gyventojai priversti kęsti iš senos moters buto sklindančią smarvę. U. Mikaliūno nuotr.
„Mes močiutės nekaltiname. Ji tiesiog nebeturi sveikatos apsišvarinti, o ir požiūris į tvarką, matyt, savotiškas. Ji vaikšto, nueina iki parduotuvės, bet namuose tvarkytis, pasirūpinti savo higiena nebeįstengia. Akivaizdu, kad jai reikalinga pagalba“, – tvirtino namo bendrijos vadovas.
Gyventojai išsiaiškino, kad vaikų neturinti senjorė savo butą testamentu yra užrašiusi sūnėnui. Jie susisiekė su juo ir pareikalavo, kad šis pasirūpintų teta. Vyras atsakė, kad padaryti to negali, nes serga depresija.
Matydami, kad su senolės giminaičiu nesusitars, gyventojai kreipėsi pagalbos į Panevėžio socialinių paslaugų centrą. Pasak A. Tolpežniko, socialiniai darbuotojai kartą buvo atėję pas Janiną, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Gyventojai pasakojo, kad iš valdininkų išgirdo patarimą pakentėti, esą kiek gi senjorei beliko gyventi.
„Mes pakentėsime, ji numirs, tačiau nusens kurio nors kito buto gyventojas. Ir nebūtinai mūsų name. Įstatymai saugo žmogaus teises, bet nesaugo pačio žmogaus. Šiuo atveju Janina neturi orios senatvės, o mes – oraus gyvenimo“, – piktinosi viena šio namo gyventoja (vardas ir pavardė redakcijai žinomi).
Socialiniai darbuotojai bejėgiai
„Sekundės“ kalbintas Janinos sūnėnas patvirtino, kad teta yra jam užrašiusi butą. Po kiekvieno klausimo vyras ilgam nutildavo, atsakydavo sunkiai rinkdamas žodžius.
„Pas ją labai sunku įeiti. Į mėnesį kartą įsileidžia. Ji negirdi, būna užsirakinusi“, – sakė jis.
Vyras pasiguodė pats turįs sveikatos problemų. Paklaustas, ar neturi galimybių samdyti pagalbininko tetai, nieko neatsakė.
Panevėžio socialinių paslaugų centro Socialinių paslaugų skyriaus vadovė Zita Sargautienė žino Klaipėdos g. 112-ojo namo gyventojų problemą. Pasak jos, gavę signalą apie vienišą, savimi negalinčią pasirūpinti senjorę, socialiniai darbuotojai iš karto nuvyko pas ją į namus.
Namuose iš tiesų trūko tvarkos, jautėsi nemalonus kvapas. Socialiniams darbuotojams buvo sunku susikalbėti su klausos problemų turinčia moterimi. Jie suprato, kad ji nenori jokios pagalbos.
„Sako, kol dar paeinu, nueinu į parduotuvę, man nereikia jokios pagalbos“, – taip sakius senjorę pamena ją lankęs socialinis darbuotojas.
Socialinių paslaugų centro darbuotojai po kurio laiko dar kartą nuvažiavo pas senolę, bet durų jiems niekas neatidarė. Darbuotojai apėjo laiptinėje paliktas šuns balutes.
Pasak Z. Sargautienės, jeigu asmuo atsisako siūlomos pagalbos, socialiniai darbuotojai neturi teisės jo prievarta lankyti.
„Jeigu močiutė ar senelis neatidaro durų, mes net neturime teisės pranešti policijai“, – teigė ji.
Socialinių paslaugų centro žiniomis, Janina nėra pripažinta neveiksnia, jai nepaskirtas oficialus globėjas. Taigi tik nuo jos valios priklauso priimti ar ne siūlomą pagalbą. Įstatymai senjorės turto paveldėtojo neįpareigoja ją karšinti. Pasak Z. Sargautienės, tai yra to žmogaus sąžinės reikalas.
Socialiniai darbuotojai Janinos sūnėnui priminė, kad jam derėtų pasirūpinti teta.
„Situacijos, kai senjorai užrašo turtą giminėms, bet jais rūpinamės mes, pastaruoju metu gana dažnos. Kai tik senoliai miršta, iš karto atsiranda turto paveldėtojai“, – pasakojo Socialinių paslaugų skyriaus vadovė.
Lankomosios priežiūros darbuotojai lanko ir kartu su girtaujančiais brandaus amžiaus vaikais gyvenančius senolius.
Pabrangus pagalbai jos atsisako
Lankomosios priežiūros darbuotojai senjorams tvarko namus, atneša maisto, gamina valgį, nuperka maisto, padeda nusiprausti ir t. t. Tiems, kurių pensijos neviršija 202 eurų (700) litų, šios paslaugos teikiamos nemokamai.
Kiti, priklausomai nuo pajamų, turi mokėti visą kainą arba jos dalį. Nuo šių metų sausio viena lankomosios priežiūros darbuotojo paslaugų valanda įkainota 2,73 euro.
Tiek moka tik nemažas per 1225 litų mėnesio pajamas turintys senjorai. Beje, tokių, kurių mėnesio pajamos viršija minėtą sumą, ne tiek jau mažai. Mat į ją įskaičiuojama ir 900 litų siekianti slaugos išmoka.
Tie, kurių pajamos per mėnesį yra didesnės kaip 1050 litų, bet neviršija 1225 litų, už valandą lankomosios priežiūros darbuotojo paslaugų moka 1,37 euro. Gaunantieji per 700 litų, bet ne daugiau kaip 1050 litų moka tik 68 euro centus.
Nuo šių metu sausio padidėjus lankomosios priežiūros įkainiams, kurie yra susieti su minimalia alga, pagalbos pageidaujančių senjorų sumažėjo.
„Kai kurie senjorai anksčiau užsisakydavo 3–6 valandas pagalbos per savaitę, o dabar – 1 ar 2 per savaitę. Tokiu atveju mūsų darbuotojams tenka didesnis krūvis. Per valandą jiems reikia ir į parduotuvę, ir į vaistinę nueiti, ir butą sutvarkyti“, – pasakojo Z. Sargautienė.
Beje, yra numatyta maksimali suma, kurią pensininkai gali mokėti už lankomosios priežiūros darbuotojų paslaugas, nepriklausomai nuo to, kiek valandų užsisako.
Tarkime, nedideles pajamas gaunantys žmonės, kurie už valandą socialinio darbuotojo paslaugų moka 68 euro centus, gali per mėnesį užsisakyti kad ir 40 valandų, tačiau nemokės daugiau kaip 11,33 euro. Mokantieji visą kainą per mėnesį nesumokės daugiau kaip 107 eurų.
Inga SMALSKIENĖ
