Praėjusią savaitę Vyriausybės strateginis komitetas svarstė ekspertų išvadas dėl galimybės tęsti Visagino atominės elektrinės projektą. Tai vienos iš garsiųjų darbo grupių rezultatas, kurių taip vis laukia premjeras. Mat be darbo grupių rekomendacijų Vyriausybė jau bemaž pusmetį niekaip negali apsispręsti nei dėl atominės elektrinės, nei dėl skalūnų dujų gavybos, nei dėl mokesčių reformos ir net dėl valdininkų gaunamų dovanų.
Ekspertų darbo grupė patvirtino, kad tęsti atominės elektrinės projektą būtų galima, tačiau tam reikėtų ne tik sumažinti projekto sąnaudas, bet ir pagaliau pasiekti nacionalinį partijų susitarimą bei liautis politizuoti energetinės nepriklausomybės klausimus. Mat kaip tik dėl politikų noro Visagino atominę elektrinę naudoti savo politiniams reitingams kelti iki šiol mes niekaip negalime apsispręsti, statyti ar ne naują atominę elektrinę. Neseniai Estijos prezidentas tiesiai pareiškė, kad net estai per tą laiką, kol lietuviai trypčioja, būtų pasistatę mažą atominę elektrinę. Mes mielai vis dar pasakojame anekdotus apie estų lėtumą, tačiau nepripažįstame, kad patys esame bėgimo vietoje pasaulio čempionai.
Projekto politizavimas iš tiesų ir yra didžiausia bėda, kuri neleidžia priimti galutinio sprendimo. Bėgame nuo atsakomybės ir bandome prisidengti tariamu ekonominiu netikrumu arba latvių ir estų abejonėmis.
Po rinkimų Algirdas Butkevičius kalbėjo, kad projekto likimas priklausys nuo ekspertų skaičiavimų, dabar premjeras sako, kad jis priklausys nuo regiono partnerių sprendimų. Tai kada pagaliau kas nors priklausys nuo A. Butkevičiaus?
Nors ekspertų darbo grupė gana aiškiai nurodė, kad reikėtų vengti politizuoti, socialdemokratai pasielgė visiškai priešingai. Partija paskubėjo paskelbti pranešimą, kad „konservatorių pasiūlytas projektas neracionalus ir jam nebus pritarta“. Kitaip tariant, vėl bado pirštais vieni į kitus ir ieško kaltų. Maža to, ir toliau manipuliuojama referendumu dėl atominės elektrinės statybos, kuris buvo ne kas kita, o pats didžiausias politinio cinizmo pavyzdys.
Politikai, kurie panoro pasinaudoti referendumo idėja vien tam, kad galėtų tikėtis kelių papildomų procentų per Seimo rinkimus, tiesiog išniekino visos tautos sprendimo teisę. Visi žinojo, kad patariamasis referendumas neatsakys nė į vieną prieš rinkimus keltą klausimą. Kokia bus Visagino atominės elektrinės kaina? Kokia gali būti elektros energijos kaina po dešimties ar dvidešimties metų? Koks turėtų būti projekto finansavimo modelis? Būtent dėl šių klausimų socialdemokratai ir kiti tuo metu opozicijoje buvę politikai priekaištavo konservatoriams. Galima sutikti, kad į šiuos klausimus derėjo atsakyti jau tuomet. Išsiaiškinti partijų ir ekspertų susitikimuose. Tačiau politikai nusprendė, kad paprasti žmonės žino atsakymus į šiuos klausimus, ir surengė referendumą.
Turime pripažinti – politikai tiesiog pabėgo nuo atsakomybės, neišsprendė tarpusavio ginčų ir pasislėpė po referendumo iniciatyvos uždanga. Tačiau tie patys klausimai liko neatsakyti ir dabar. Maža to, neatsakė į juos ir premjero suformuota darbo grupė. Ji tik nurodė, kad galiausiai reikia grįžti prie sprendimų, kuriuos privalo priimti politikai. Ne Latvijos, Estijos, o visų pirma Lietuvos Vyriausybė.
Tačiau dabar atrodo, kad šalies premjeras nori kreiptis į kaimynus su prašymu už jį priimti politinius sprendimus. Tarsi latviams ar estams Lietuvos energetinis saugumas turėtų rūpėti labiau nei mums patiems. Koks gali būti atsakymas? Akivaizdu, kad iš Latvijos ir Estijos išgirsime: „Patys tvarkykitės savo kiemą.“
Nei latviai, nei estai nepasiūlys pigesnio varianto, jei Lietuvos Vyriausybė neturės konkrečių alternatyvių variantų, koks atominės elektrinės statybos ir finansavimo modelis būtų pigesnis ir efektyvesnis.
Premjero reitingai galbūt nukentės mažiau, jei jis galiausiai pasakys, kad štai estai ir latviai nenori prisidėti prie atominės elektrinės statybų. Atpirkimo ožiai bus surasti. O mūsų Vyriausybė pabėgs nuo atsakomybės už tai, kad ilgam liksime priklausomi nuo to, kokios bus importuojamos elektros energijos kainos ateityje.
