Vienos baisiausių, tyliai ir vis aktyviau savo juodą darbą žmonijai atliekančių ligų – alkoholizmo kol kas sustabdyti nepavyko niekam. Alkoholis Lietuvoje karaliauja – stiprieji gėrimai mūsų šalyje populiarėja jau penktus metus iš eilės. Padidinę alkoholio akcizus tikėdamiesi mažesnio jų pirkimo politikai kol kas gali tik raudonuoti prieš Europą ir rankomis skėsčioti – per metus šimtus litrų svaigalų suvartojantis lietuvis išgeria penkis kartus daugiau nei vidutinis europietis.
Alkoholiui priklausė
„Esu alkoholikas“, – ne itin drąsiai Panevėžyje, Marijonų g. esančio namo rūsyje anoniminių alkoholikų (AA) susirinkime prisistatė vienas iš draugijos senbuvių. Savo gyvenimo istoriją likimo draugams ir policijos, Vaiko teisių apsaugos tarnybos, Socialinių paslaugų centro atstovams papasakojęs keturiasdešimtmetis vyras patikino iš gyvenimo liūno po truputį išbrendantis. Susirinkusiesiems panevėžietis pristatė AA taikomą programą „Dvylika žingsnių – dvylika tradicijų“ – alkoholiko lūpomis išsakyta patirtis ir žinios turėtų padėti dirbančioms su panašiomis problemomis susidūrusiais asmenimis įstaigoms ir organizacijoms.
„Iki trisdešimties metų gėriau alkoholį ir man tai patiko, pastaruosius devynerius gėriau ir to nekenčiau. Prieš alkoholį buvau bejėgis: išvažiuodavau į darbą ir atsidurdavau 30 kilometrų nuo Panevėžio kokiam kaime, kur alų sėkmingai gerdavau kelias dienas. Nuo jo priklausiau trejus metus – gyvenau ir mąsčiau kaip alkoholikas. Dėl to ypač kentėjo šalia esantys artimieji. Galų gale ištiko visiška krizė: iš darbo norėjo išmesti, žmona – skirtis“, – atviravo anonimas.
Panevėžietis susirinkusiesiems prisipažino iš pradžių į „Dvylikos žingsnių“ anoniminių alkoholikų programą žiūrėjęs visiškai skeptiškai, tačiau būtent ji padėjo žengti pirmuosius „pragiedrėjimo“ žingsnius.
„Gėriau daug metų, tačiau skaudi patirtis nebeslegia, su praeitimi susitaikiau, todėl jaučiu pareigą savo žinias perduoti kitiems alkoholikams. Alkoholizmas yra liga, todėl nebijokite kreiptis, prašyti kitų pagalbos – pasikliaujant sava valia vienam negandą yra labai sunku įveikti“, – kalbėjo AA draugijos narys.
Ieško išeities
Susirinkime dalyvavę įstaigų ir organizacijų atstovai patikino iš pirmųjų lūpų išgirdę labai daug vertingų žinių. Su į socialinės rizikos sąrašą įtrauktomis šeimomis dirbanti Socialinės rizikos šeimų tarnybos vadovė Inga Savickienė informavo, kad Panevėžyje oficialiai į rizikos šeimų grupę įtraukta 250 šeimų. Nors tikslios statistikos apie geriančius tėvus nėra, manoma, kad dėl alkoholio į specialistų akiratį pakliuvo daug daugiau nei pusė iš 250 šeimų.
„Duomenis turime tik apie tas šeimas, kurios pripažintos rizikingomis, tačiau manau, kad alkoholis ardo daug daugiau gyvenimų. Darbą pradėjome tik pernai, dabar mūsų specialisčių yra dvylika – vos spėjame visas šeimas aprėpti. Jos į rizikingųjų sąrašą įtrauktos dėl įvairių priežasčių, tačiau galima teigti, kad dauguma jų ir atsiranda būtent dėl alkoholio“, – sakė I.Savickienė.
Pašnekovės teigimu, tarnybos specialistėms labiausiai rūpi rizikingose šeimose augančių vaikų gerovė, tačiau teikiant socialinę pagalbą būtina bendrauti su visais šeimos nariais ir artimaisiais.
„Šeimoms norim padėti ne dokumentais, o realia pagalba. Labai esame dėkingi panevėžiečiams, kurie neabejingi aplink vykstančioms negerovėms. Neretai sulaukiame skambučių, pavyzdžiui, kad vaikas užrakintas verkia, o mama aludėj. Jeigu šeimoje „gyvena“ alkoholis, tai vaikai tiesiog jaučiasi nemylimi, pamiršti, šilumos ir pagalbos eina ieškoti į gatvę, nebenori mokytis. Ypač atžaloms sunku, kai girtauja mamos. Tokias šeimas lankome, su visais bendraujame, stengiamės įsigilinti į situaciją ir kiekvienu atveju individualiai rasti išeitį“, – kalbėjo tarnybos vadovė.
Nėra beviltiškų
I.Savickienės teigimu, pirmas žingsnis nugalėti alkoholizmą – paties alkoholiko prisipažinimas sergant. Ne mažiau kenčiantys jo artimieji taip pat turi žinoti, kaip su tokiu ligoniu reikia elgtis.
„Kartais žmogui reikia nusiristi į patį dugną, kad jis pradėtų keltis, kad akys atsimerktų. Kartais reikia, ir kad artimiausi žmonės nusisuktų, nes rodomas dėmesys ne visada būna į naudą. Su alkoholiku stengiamės rasti kontaktą, pirmiausia reikia, kad jis savo problemą pripažintų: vienam užtenka vieno pokalbio, o kitas ir per dvejus metus nesupranta. Per tą laiką, kiek dirbame, sugrįžusių į normalaus gyvenimo vėžes alkoholikų buvo gal apie 10 procentų“, – sakė pašnekovė.
Su sudėtingesne situacija susidūrusias šeimas lankančios tarnybos specialistės organizuoja komandinį darbą, pasitelkia į pagalbą kitas įstaigas ir organizacijas. Vadovė patarė su alkoholiku gyvenantiems artimiesiems nebijoti kviestis pagalbos, kitaip gali psichologiškai nukentėti ir sergantysis, ir aplinkiniai.
„Nemanau, kad yra beviltiški alkoholikai ir beviltiškos situacijos – žmonės atsistoja ir po dešimties girtavimo metų. Vadovaujuosi posakiu, kad viltis ir išeitis yra esant bet kokiai situacijai, tik nereikia piktumų ar prievartos“, – tikino I.Savickienė.
Girtauja dvylikamečiai
Tai, kad girtaujant tėvams labiausiai nukenčia vaikai, pripažino ir Panevėžio miesto vaiko teisių apsaugos tarnybos vyriausioji specialistė Laima Petravičienė. 71 šeimą prižiūrinti moteris patikino, kad geriančių tėvų atžalos neretai atiduodamos valstybinių įstaigų globon.
„Tokių šeimų tai padaugėja, tai sumažėja – šiuo metu mieste gali būti apie tris šimtus. Jeigu pamatome, kad tėvas arba motina, arba net abu girtauja, vaikus laikinai į globos namus atiduodame. Būna, kad tėvai pasitaiso, vėl sugrąžinam. Tačiau jeigu jau nieko negalima padaryti, alkoholikų nebegąsdina ir tai, kad vaikai išvežti, kreipiamės į teismą dėl tėvų valdžios apribojimo“, – sakė specialistė.
Pašnekovės teigimu, labiausiai kenčia paaugliai – jie itin jautriai reaguoja į tėvų girtavimą, jų gėdijasi, net imasi auklėti. Dar blogiau, kai blogą pavyzdį matydami nepilnamečiai pradeda patys išgėrinėti, o alkoholiui reikalingus pinigus gauna plėšikaudami gatvėse ar vogdami.
„Jau penkioliktus metus dirbu su jaunimu ir galiu patikinti, kad kasmet jaunuolių girtavimo problema aštrėja. Kartais vos dvylikos sulaukęs vaikas alkoholį jau ragauja. Deja, pavyzdžiu tampa ne tik asocialūs tėvai, bet ir normalių šeimų galvos, per kokias šventes imančios siūlyti savo atžalai šampaną. Patikėkit, čia nieko gero ir pagirtino nėra“, – tvirtino L.Petravičienė.
Plačiau skaitykite balandžio 25 d.
„Sekundėje“.
Justė BRIEDYTĖ
A.Repšio nuotr. Alkoholio upės nebeužtvenkiamos: noro
svaigintis nesustabdo nei didėjančios stipriųjų gėrimų kainos.
