2008 m. Tėvynės Sąjunga-Lietuvos Krikščionys demokratai (TS-LKD) buvo ryžtingai nusiteikę laimėti Seimo rinkimus. Visiškas nusivylimas Gedimino Kirkilo vadovaujama Vyriausybe konservatoriams leido tikėtis neblogų rezultatų. Tad konservatorių rinkimų programa buvo tarsi Vyriausybės programos juodraštis. Praėjus trejiems kadencijos metams pats laikas prisiminti pažadus – kiek jų spėta įgyvendinti.
Siekdami patvirtinti, kad jie rimtai vertina galimybę formuoti vyriausybę, TS-LKD parengė turbūt išsamiausią per visą nepriklausomybės laikotarpį rinkimų programą, kuri turėjo nepalikti abejonių, kas artimiausius ketverius metus ketina diktuoti toną Lietuvos politikoje. Beveik 230 puslapių rinkimų programa turėjo tapti įtikinamu Lietuvos gelbėjimo planu. Prieš 2008 m. Seimo rinkimus Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojai bei Laisvosios rinkos instituto ekspertai, vertinę visų rinkimuose dalyvaujančių partijų programas, pripažino, kad TS-LKD programa atrodo pakankamai įspūdingai, nors joje ir dominuoja „vertybės be verčių“. Tuo norėta pabrėžti, kad konservatorių programoje daug kalbama, kokiomis vertybėmis vadovaujantis reikėtų spręsti daugybę problemų, tačiau trūksta konkrečių sprendimų, kaip tai bus atliekama.
Vis dėlto kai kurie programiniai pažadai skambėjo ambicingai ir užtikrintai. Nežinia, kiek tai lėmė, kad TS-LKD laimėjo tuomečius Seimo rinkimus, tačiau konservatoriai gavo gerą progą įgyvendinti savo idėjas praktiškai. Juolab kad ši Seimo kadencija gali tapti pirmąja per visą nepriklausomybės laikotarpį, kai pradinė dauguma išlaikys Vyriausybės kontrolę visus ketverius metus. Įdomu, kiek priešrinkiminių idėjų konservatoriams pavyko įgyvendinti per didesnę dalį kadencijos?
Žinoma, tenka padaryti keletą išlygų. TS-LKD savo programą rengė 2008 m. pradžioje, kai dar tik įžvalgiausieji kalbėjo apie bręstančią pasaulio ekonomikos krizę. Tad 2008 m. pabaigoje svarstant būsimo biudžeto formavimo principus ir mokesčių reformas teko kiek į šoną atidėti gražius planus, pagrįstus „tipine situacija“. Be to, konservatoriams teko savo idėjas derinti su koalicijos partneriais liberalais bei Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija. Kita vertus, A. Valinskas neturėjo jokios rinkimų programos, išskyrus humoristinius dešimt priesaikų, o liberalai buvo priversti nemaža dalimi taikstytis su „jaunesnių partnerių“ vaidmeniu, tad tik iš dalies galėjo koreguoti pradines konservatorių vizijas.
Problemų perteklius
Kiekvienos rimtos rinkimų programos „gero tono“ ženklas – nepagailėti juodų spalvų esamai situacijai nupiešti. Būtent ši dalis visuomet teikia didžiausią pasitenkinimą opozicinėms partijoms, nes galima nesivaržant „sakyti teisybę“ apie visas bėdas, kurių netrūksta Lietuvoje. Konservatoriai 2008 m. neatsispyrė šiai pagundai, tačiau vis dėlto darė tai saikingai – daugelį problemų apibendrino trimis diagnozėmis: „tautos erozija“, „ekonominis netoliaregiškumas“ ir „valstybės neveiksnumas“.
Pirmoji problemų grupė iliustruota gąsdinančiu skaičiumi: remiantis „Eurostat“ prognozėmis nurodyta, kad 2050 m. Lietuvoje gyvens tik 2,8 mln. gyventojų. Netrukus realybė pasirodė dar skaudesnė. Preliminariais 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, jau 2011-ųjų pradžioje Lietuvoje gyveno 3,054 mln. žmonių (arba beveik 200 tūkst. mažiau, nei manyta).
Ši situacija verstų gana skeptiškai vertinti TS-LKD programoje pateiktą siekį, kad „2050 m. lietuvių Lietuvoje turi gyventi ne mažiau kaip 4 milijonai“. Konservatoriai savo programoje gana tiksliai įvardijo tautos erozijos priežastis (didėjanti migracija, mažas gimstamumas, socialinės patologijos, šeimos nykimas) ir pasišovė ryžtingai tai keisti.
Konservatorių valdymo laikotarpis sutapo su viena didžiausių emigracijos bangų nuo pat 1990-ųjų. Vien oficialiais duomenimis, 2009-2011 m. iš Lietuvos emigravo daugiau nei 148 tūkst. gyventojų.
Viena svarbiausių ambicijų – papildyti kiek anksčiau sumanytą 2V („ne mažiau kaip du vaikai šeimoje“) formule nauju tikslu 2T („du tėvai šeimoje“). Šios idėjos įgyvendinimo konservatoriai entuziastingai ėmėsi po rinkimų. Dar 2008 m. buvo parengta ir Seime priimta nauja Valstybinė šeimos politikos koncepcija, kurioje nepaisant įvairių opozicijos perspėjimų ir net koalicijos partnerių prieštaravimų buvo įtvirtinta nuostata, jog „šeima“ galima vadinti tik formaliai santuoka įteisintą šeimą, kurioje yra abu sutuoktiniai. Tačiau šių metų rugsėjo 28 d. Konstitucinis Teismas paskelbė, kad tokia nuostata neatitinka Lietuvos Konstitucijos ir turi būti saugomos bei ginamos „kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos“. Šis Konstitucinio Teismo sprendimas tapo skaudžiu smūgiu konservatorių vizijai apie tradicinės šeimos stiprinimą. Nervingiausi TS-LKD atstovai, pavyzdžiui, Rimantas Dagys, ėmė kalbėti, kad būtina referendumu nutarti, kokia šeima Lietuvoje turėtų būti pripažįstama „tikra“ šeima, o Mantas Adomėnas ėmė svaidytis įžeidinėjimais prilygindamas Konstitucinį Teismą „chuntoms“.
Kalbėti apie emigracijos tendencijas – dar liūdnesnis užsiėmimas. Konservatorių valdymo laikotarpis sutapo su viena didžiausių emigracijos bangų nuo pat 1990-ųjų. Vien, oficialiais duomenimis, 2009 m. iš Lietuvos emigravo 22 tūkst. gyventojų, 2010 m. – net 83 tūkst., o per aštuonis šių metų mėnesius išvyko apie 40 tūkst. žmonių. Konservatoriai, kalbėdami apie gyventojų mažėjimo ir emigracijos priežastis, savo programoje teisingai buvo nurodę, kad „nepasitikėjimas, nusivylimas, abejingumas yra ne mažesnės blogybės nei mažas gimstamumas ar nemažėjantis alkoholizmas“. Vis dėlto būtent nusivylimas valstybe ir valdžia per pastaruosius metus dar labiau išaugo.
Kita vertus, deklaruodami savo ketinimus nebeignoruoti situacijos, kai už Lietuvos ribų gyvena žymi Lietuvos piliečių dalis, TS-LKD jau savo rinkimų programoje kalbėjo apie būtinybę kurti „globalią Lietuvą“ – jungiančią tiek Lietuvoje, tiek užsienyje gyvenančius piliečius bei lietuvių kilmės išeivius. Ši koncepcija, kurios pagrindinis autorius buvo M. Adomėnas, galiausiai buvo oficialiai patvirtinta Vyriausybės nutarimu 2011 m. kovo 30 dieną ir pavadinta „Globalios Lietuvos“ – užsienio lietuvių įsitraukimo į valstybės gyvenimą – kūrimo 2011–2019 m. programa“.
Vis dėlto net ir po ilgų viešų svarstymų bei korekcijų programoje taip ir nebuvo įtraukta jokia aiškesnė nuostata dėl „dvigubos pilietybės“ problemos sprendimo.
Iki šiol visos pastangos pilietybės įstatyme numatyti kažkokias išlygas, sąlygas įgyti ar išlaikyti Lietuvos pilietybę turint ir kitos valstybės pilietybę buvo pripažįstamos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Patys konservatoriai savo rinkimų programoje teigė, kad „Europos Sąjungos piliečiai lietuviai, gyvenantys kitose šalyse narėse ir gavę jų pilietybę, galėtų išlaikyti ir Lietuvos pilietybę“. Būtent tokios diskriminacinės nuostatos, kurias buvo bandoma įterpti į Pilietybės įstatymą, buvo pripažintos kaip neatitinkančios Lietuvos Konstitucijos. Tenka pripažinti, kad konservatoriai taip ir nesiryžo iš esmės išspręsti dvigubos pilietybės klausimo – tam reikėtų pakeisti dabartinę Konstitucijos nuostatą.
Nuklydusios švietimo reformos
Viena svarbiausių dabartinės Vyriausybės reformų – aukštojo mokslo pertvarka. Studentų krepšelių įvedimas, aukštųjų mokyklų struktūros pokyčiai turėjo, anot reformos sumanytojų ir įgyvendintojų, padidinti aukštųjų mokyklų konkurenciją dėl studentų, siekti didinti mokslo kokybę, o patiems studentams – rinktis geriausias studijų galimybes. Konservatorių rinkimų programoje aukštojo mokslo reformai buvo skirtas ypatingas dėmesys. Būtent joje buvo nurodyti esminiai principai, kurie vėliau tapo aukštojo mokslo reformos pagrindu: išorinės aukštųjų mokyklų tarybos, finansavimo modelis „lėšos paskui studentą“, paskolos studentams ir kita. Nors švietimo sistemos pertvarka koalicinėje vyriausybėje buvo patikėta Liberalų sąjūdžio atstovams, ji didžiąja dalimi atspindėjo konservatorių nuostatas.
Vis dėlto konservatorių rinkimų programos vizijoje būta detalių, kurios šiuo metu keltų tik didelį pavydą į aukštojo mokslo reformą įtrauktiems jos dalyviams. Pavyzdžiui, rinkimų programoje buvo numatyta, kad „valstybės finansavimo negavusiems studentams bus teikiamos beprocentės lengvatinės paskolos studijų išlaidoms padengti. Visiems studentams valstybė sudarys galimybę palankiomis sąlygomis gauti paskolą pragyvenimui visam studijų laikotarpiui“. Be to, konservatoriai buvo numatę, kad „studijų paskolų išmokėjimo pradžia bus siejama su baigusiųjų įsidarbinimu“. Tokie pažadai rėmėsi vadinamuoju „britišku“ paskolų modeliu, kuriame paskolų studentams sistemą formuoja ir valdo valstybė. Tačiau praktikoje paskolų studentams sistema buvo atiduota į bankų rankas, o palūkanas studentai turi mokėti dar mokydamiesi.
aukštojo mokslo reformai buvo skirtas ypatingas dėmesys. buvo nurodyti esminiai principai, kurie vėliau tapo aukštojo mokslo reformos pagrindu: išorinės aukštųjų mokyklų tarybos, finansavimo modelis „lėšos paskui studentą“, paskolos studentams
Kaip teigė Vilniaus universiteto studentų atstovybės prezidentas Liutauras Gudžinskas, TS-LKD programos pažadai dėl studijų paskolų sąlygų nebuvo realistiški – pirmiausia dėl nepakankamų valstybės finansų. „Paskolų studijų išlaidoms padengti palūkanos smarkiai svyruoja ir neturi lubų. 2009–2011 m. jos kito 5–11 proc. intervalu. Paskolą privalu pradėti grąžinti praėjus metams po studijų, o palūkanas pradėti mokėti dar studijuojant. Tiesa, 2011 m. liepą valstybė įsipareigojo padengti šias palūkanas, mokamas studijų laikotarpio metu“, – skirtumus tarp konservatorių pažadų ir realybės minėjo L. Gudžinskas. Anot jo, buvo praleista galimybė perimti Vengrijos patirtį. Šioje šalyje per dešimt metų pavyko sukurti iš esmės save išlaikantį, ne pelno siekiantį valstybinį studijų paskolų fondą, kurio sąlygos grąžinti paskolas yra palankesnės nei komercinių bankų siūlomos Lietuvoje.
Tarp neatidėliotinų veiksmų švietimo politikoje konservatoriai buvo užsibrėžę pasiekti, kad „mokslas ir švietimas turi būti įtvirtinti kaip realus valstybės prioritetas“. Anot konservatorių, tai reiškė konkretų įsipareigojimą: „Didinsime valstybinį finansavimą vienam studentui prieš tai sutvarkę paskolų studijoms sistemą taip, kad visi, kurie negavo valstybės finansavimo studijoms, galėtų gauti lengvatinę paskolą.“ Galima suprasti pasiteisinimus dėl ekonomikos krizės, tačiau faktai lieka negailestingi: paskolų sistema taip ir liko „nei skusta, nei lupta“, o finansavimas vienam studentui iš valstybės biudžeto nedidėjo (neskaitant tam tikrų perskirstymų sistemos viduje, kiek studentų krepšelių finansuojama kuriose srityse).
Gana drąsus buvo ir konservatorių tikslas siekti, kad per 8 metus Lietuvoje sumažėtų universitetų skaičius iki 3–4. Po pirmosios reformų bangos pasirodė, kad tai ne taip paprasta. Savo noru susivienijo tik Kauno medicinos universitetas bei Lietuvos veterinarijos akademija, tapę Lietuvos sveikatos mokslų universitetu. Vis dėlto valstybinių universitetų skaičius vis dar atrodo per didelis – jų šiuo metu yra net 14. Tad artėjant į pabaigą parlamentinei kadencijai Vyriausybė pateikė rekomendacijas dėl tolesnio galimo universitetų didinimo: anot jų, Vilniuje iki 2015 m. į vieną universitetą turėtų susijungti Vilniaus universitetas, Vilniaus pedagoginis universitetas ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Kaune iki 2017 m. liktų tik vienas universitetas. Opozicijos lyderis socialdemokratas Algirdas Butkevičius jau suskubo viešai ginčytis dėl tokių rekomendacijų. „Ir dėstytojams, ir studentams svarbus sprendimas turi būti priimtas ne remiantis vienašališka Vyriausybės užgaida, o akademinės visuomenės diskusijomis“, – savo paskelbtame komentare teigė A. Butkevičius.
Renovuotas vienas namas
Bene labiausiai Lietuvai ir konservatoriams nepasisekė dėl būsto renovavimo pastangų. Būsimi rinkimų nugalėtojai buvo ambicingai nusiteikę iš peties imtis renovuoti senus daugiabučius. „Jau nuo 2009 m. būtina pereiti nuo pavienių namų renovavimo prie planingai vykdomo masinio gyvenamųjų namų renovavimo. Renovavimo apimtis reikia sparčiai išplėtoti bent iki 2 000 namų per metus. Namų renovavimui ES fondų, valstybės ir savivaldybės paramą reikia padidinti keleriopai“, – skelbė konservatorių rinkimų programa.
Tačiau šie planai ir jau Vyriausybės parengtos būstų renovavimo programos atsitrenkė į visuotinį gyventojų atsargumą krizės metu imti kreditus būstams rekonstruoti bei amebinius Tautos prisikėlimo partijos deleguoto aplinkos ministro sugebėjimus išjudinti įstrigusią programą. 2005–2008 m. būstų renovavimo programoje dalyvavo 720 namų (ne visuose iki šiol baigti darbai). Nuo 2009 m. pradėta naujoji būstų renovavimo programa, kartu su ES rėmimo programa JESSICA pirmąjį blyną iškepė tik šių metų rugsėjo mėnesį – pirmasis ir kol kas vienintelis namas buvo renovuotas Plungėje. Renovavimo darbus dar atlieka 27 daugiabučių bendrijos, o iš viso šioje programoje dalyvauja (2011 m. rugsėjo duomenimis) 128 bendrijos. Labai toli nuo žadėtų 2 000 namų per metus.
Didinti energetinį saugumą konservatoriai buvo pasišovę ir itin greitai persiorientuojant prie atsinaujinančių ir vietinių energijos šaltinių. Jie teigė: „Iš sąstingio išjudinsime ir atsinaujinančių bei vietinių šaltinių (vėjo, geoterminės energijos, organinių žaliavų ir atliekų) šilumos bei elektros energetikos plėtrą siekdami, kad jau iki 2015 m., t. y. 5 metais anksčiau nei buvo planuojama, atsinaujinančių ir vietinių šaltinių energijos dalis bendrame energijos balanse sudarytų 20 procentų.“
būstų renovavimo programos atsitrenkė į visuotinį gyventojų atsargumą krizės metu imti kreditus būstams rekonstruoti bei amebinius Tautos prisikėlimo partijos deleguoto aplinkos ministro sugebėjimus išjudinti įstrigusią programą.
Šio tikslo konservatoriai siekė taip aktyviai, kad Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas net nesikuklino „netyčia“ palikti klaidų Atsinaujinančių energetikos išteklių įstatyme, kad tik patvirtintų savo trokštamą versiją, kokios galios hidroelektrinės gali būti statomos Lietuvoje. Vis dėlto sunku atsikratyti įtarimo, kad J. Šimėną remti atsinaujinančių išteklių naudojimą labiau skatina asmeniniai interesai, o ne tik strateginiai konservatorių tikslai.
Vieną tikslą konservatoriai gerokai viršijo nei buvo planavę. Dar prieš rinkimus TS-LKD nebuvo tvirtai apsisprendę, ką daryti su Gedimino Kirkilo vadovaujamos Vyriausybės įkurta LEO LT. Todėl programoje labai aptakiai minėjo šią problemą: „Neatidėliotinai inicijuosime LEO LT veiklą reglamentuojančių įstatymų ir Vyriausybės priimtų sprendimų pakeitimus, susijusius su elektros energetikos sektoriaus, ypač LEO LT monopolijos, valdymu.“
Vis dėlto prezidentės Dalios Grybauskaitės spaudimas privertė Vyriausybę ryžtingiau imtis šio sprendimo ir galiausiai tai baigėsi LEO LT išardymu. Tačiau praėjus daugiau kaip pusei konservatorių kadencijos, pati D. Grybauskaitė žurnalui IQ teigė, kad ši Vyriausybė „sugebėjo efektyviai sugriauti LEO LT, tačiau nesugebėjo kažko naujo sukurti“.
Nebuvo aiškaus sprendimo konservatorių programoje ir dėl galimos naujos atominės elektrinės statybos. Vis dėlto išardžius LEO LT buvo apsispręsta ieškoti strateginio investuotojo ir tęsti bandymus naujos atominės elektrinės projektui inicijuoti. Tačiau ilgokai užtrukusios strateginio investuotojo paieškos pradinę situaciją pakeitė ir sukėlė naujų abejonių – Baltarusijoje ir Kaliningrade suskubta taip pat statyti atomines elektrines, tad Lietuvos projekto potencialus efektyvumas tapo nebeaiškus. Pavargę laukti kiti Lietuvos kaimynai vis dažniau ėmė kalbėti apie būtinybę savarankiškai plėtoti energetikos infrastruktūrą.
Strateginis minčių proveržis
Konservatoriai prieš 2008 m. rinkimus drąsiai teigė, kad bene didžiausia Lietuvos problema – valstybės neveiksnumas. Anot TS-LKD rinkimų programos, pagrindinė valstybės silpnumo priežastis ta, kad „valstybėje nebėra strateginio mąstymo ir strateginio veikimo, sugebėjimo siekti aiškių ilgalaikių tikslų“. Kad atsirastų visuomenės pasitikėjimas valstybe, konservatoriai žadėjo imtis strateginių sprendimų: atnaujinti „saulėlydžio“ komisijos darbą, viešas iniciatyvas įgyvendinti tik po „sąnaudų ir naudos“ įvertinimo ir sudaryti naują „nacionalinį susitarimą“, kuris leistų įgyvendinti naujas ekonomines ambicijas. Be to, konservatoriai pasižadėjo siekti, kad po ketverių metų, įgyvendinus naujosios viešosios vadybos principus, pagal „Transparency International“ Korupcijos indeksą Lietuva iš 40 vietos atsidurtų pirmajame dvidešimtuke, tarp mažiausiai korumpuotų valstybių.
konservatorių vizijas, galima vertinti kaip per daug ambicingas ir realiai neįgyvendinamas. Tačiau didelis privalumas tai, kad konservatoriai jau turėjo vieną ar kitą planą, ko reikia imtis, ir neieškojo spontaniškų sprendimų jau tik gavę valdžią.
Būtent „strateginis mąstymas“ tapo bene ryškiausiu A. Kubiliaus Vyriausybės šūkiu. „Saulėlydžio“ komisija tikrai pradėjo posėdžiauti, o premjero kanceliarija inicijavo ambicingą Nacionalinės strategijos 2030 m. projektą. Būtent pastaroji iniciatyva, subūrusi nemenką būrį verslininkų, mokslininkų, ekspertų, turėtų netrukus realizuotis ilgalaikės nacionalinės strategijos, kurią tvirtintų Seimas, pavidalu. Tačiau ilgokai rengta ir visuomenei pristatinėta strategija sulaukė nemažai kritikos – joje daug ambicijų, siektinų tikslų ir net konkrečių rodiklių, tačiau mažoka praktiškai apčiuopiamų sprendimų, leisiančių užpildyti dabar egzistuojančią prarają tarp dabartinės situacijos ir siekiamos gražios ateities.
Ši konservatorių inicijuota ilgalaikė strategija jau sulaukė dviprasmiškų reakcijų. Viena vertus, pats sumanymas rodė ryžtingą nusiteikimą pagaliau gyventi „ne šia diena“, o strategiškai planuoti valstybės raidą neapsiribojant viena kadencija. Tačiau strategijų Lietuvoje netrūko ir iki konservatorių valdymo. Bėda ta, kad daugelis jų liko šūkių rinkiniu, o net ir numačius siekiamų uždavinių įgyvendinimo etapus, kriterijus – niekas per daug nesijaudindavo ir juo labiau viešai neatgailaudavo, jei numatyti tikslai taip ir nebūdavo pasiekti. Mat kita Vyriausybė jau numatydavo kitus uždavinius, etapus ir įgyvendinimo rezultatus. „Dalis prasmės šiame procese jau buvo realizuota paties diskusijų ir vizijos rengimo metu, – teigė Pažangos tarybos narys, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas. – Tačiau aišku, jog suformavus naują Vyriausybę tolesnis vizijos, kaip praktinės politikos gaires nusakančio dokumento, gyvavimas būtų sunkiai tikėtinas. Šia prasme pirminiai planai dėl to, jog vizija gali tapti bendra visų parlamentinių partijų vizija, atrodo, nebuvo realizuoti.“
Kol kas strategija „Lietuva 2030“ dar tik turi būti tvirtinama Seime. Tačiau labai tikėtina, kad kitos kadencijos Seimas bus užsiėmęs naujais planais, programomis ir žiūrės pro pirštus, jei konservatorių uždaviniai bus pamiršti. Juk nesunku viską nurašyti politinių oponentų „nerealioms ambicijoms“, kurios neturi nieko bendro su „žemiškais reikalais“.
Bendriausia prasme konservatorių vizijas, užfiksuotas 2008 m., galima vertinti kaip per daug ambicingas ir realiai neįgyvendinamas. Tačiau didelis privalumas buvo tas, kad nemaža dalimi konservatoriai jau turėjo vieną ar kitą planą, ko reikia imtis, ir neieškojo spontaniškų sprendimų jau tik gavę valdžią.
Nors kai kurie pradiniai planai buvo abejotini, o dalį jų teko koreguoti dėl ekonomikos krizės ar koalicijos partnerių prieštaravimų, vien jau jų laikymasis yra rimtos partijos bruožas. Bent jau tradiciniams konservatorių rėmėjams turėjo palikti įspūdį pastangos remtis savo rinkimų programa.
Galima konstatuoti, kad apskritai bene pirmą kartą tapo įmanomas priešrinkiminių pažadų ir realių veiksmų palyginimas, nes konservatoriai rimtai kūrė savo rinkimų programą. Būtų gerai, jei ir prieš 2012 m. rinkimus potencialūs valdžios perėmėjai nesiūlytų „katės maiše“, o atvirai pateiktų potencialų būsimos Vyriausybės veiksmų planą.
Tomas Janeliūnas
