Bedarbis parduoda širdį

Parduodu savo organus: inkstus, kaulus, rageną, net – širdį. Tokio kraupaus pasiūlymo prieš keletą savaičių sulaukė Nacionalinis organų transplantacijos biuras. Taip gyvenimą įprasminti nusprendęs panevėžietis Algimantas Juozūnaitis tikina daugiau nebegalįs pakelti pečius užgriuvusio naštos, kai netekęs darbo jau kone pusmetį dienas stumia be pajamų.

Pavargo gyventi

„Noriu gera kitiems padaryti. Jei gyventi nebenoriu, gal ką nors išgelbėčiau. Bet Nacionaliniame organų transplantacijos centre nustebo, kai paskambinau. Sakė, kad pirmą kartą žmogus tokį dalyką siūlo ir Lietuvoje įstatymas neleidžia iš vieno atimti gyvybę, kad kitam ją dovanotų“, – pasakojo A.Juozūnaitis.

Nacionalinio transplantacijos centro specialistės viešiesiems ryšiams Audronės Būziuvienės teigimu, toks pasiūlymas negali nestebinti. Pasak jos, atsakymas į jį tėra trumpas: donorystė visame pasaulyje yra nemokama ir neatlygintina.

„Žmogaus gyvybės ir jo organų negalima įvertinti jokiais pinigais. Visose valstybėse įstatymai draudžia prekybą organais ir asmenys, kurie siūlosi juos parduoti, gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nes civiliniai komerciniai sandoriai donorystės procese draudžiami“, – pabrėžė A.Būziuvienė.

Po keleto mėnesių 55-metį pasitiksiančiam vyriškiui prekybą organais draudžiantys teisės aktai sunkiai suvokiami.

„Neteisinga tokia tvarka. Juk yra nemažai norinčiųjų nusižudyti. Geriau jau kokį organą atiduotų ir dar metus kitus pagyventų. O jei žmogus pats nutraukia savo gyvenimą, jo organai jau nebetinkami persodinti“, – savo filosofiją dėstė panevėžietis. Mirties jis tikina nebijantis, nes gyventi tiesiog pavargo.

Atleido iš darbo

Vyriškis tvirtina, kad pasiūlymas išdalyti savo organus nekilo spontaniškai. Panevėžietis atviras: gyvenimas jam tapo nebemielas prieš pusantrų metų netekus darbo. Anot jo, taip buvo „atsidėkota“ už aštuonerių metų sąžiningą triūsą.

„Kiti šiukšlės negali pakelti, o aš eidavau paskui šiukšliavežį visus maišelius rinkdamas“, – pasakojo atliekų konteinerius prižiūrėdavęs A.Juozūnaitis.

Tačiau, pasak jo, juoda naktis atslinko tada, kai kartą ryte atėjęs į darbą kolegų buvo apkaltintas girtavimu ir atleistas iš pareigų.

A.Juozūnaitis nesigina: nuo jo sklindantį alkoholio kvapelį labai norint tąkart gal ir buvo galima užuosti, mat iš vakaro truputį šventęs.

„Bet girtas tikrai nebuvau“, – tvirtina pašnekovas. Dabar vyriškis gailisi, kad tuomet nesikreipė į teismą dėl neteisėto atleidimo. Jis įsitikinęs: bylą būtų tikrai laimėjęs.

Užgriuvęs nedarbas iš pradžių neatrodė toks grėsmingas. Kurį laiką išmokas gaudavo iš Darbo biržos, vėliau dar ir jos organizuotus kėbulų remontininkų kursus lankęs.

A.Juozūnaitis atviras: mokėsi ne tam, kad pagal naująją specialybę darbo ieškotųsi, o dėl Darbo biržos mokamos stipendijos.

Dabar jau pusmetis, anot jo, kai išmokos iš biržos nutrūkusios ir pajamų nebeliko.

Vyriškiui blėsta viltis kada nors vėl eiti į darbą, o mėnesio gale pasidžiaugti atlyginimu.

A.Juozūnaitis įsitikinęs: per pusantrų nedarbo metų jo sveikata taip pašlijo, kad sunkiai fiziškai dirbti jau nebegalėtų.

„Dusulys mane kankina. Kol grįžtu iš turgaus su pora maišelių, ir uždūstu. Sveikata jau labai nekokia“, – pasiguodė į neviltį puolantis vyriškis.

Išvažiuos į niekur

Pašnekovo nuomone, tinkamiausios jam būtų sargo pareigos, bet kiek darbo skelbimų laikraščiuose aptinka, tokių pasiūlymų neranda.

Tiesa, kartą jau buvo besušvintanti viltis apsivilkti privačios įmonės apsaugininko uniformą. Bet po pokalbio darbdaviai, nors ir pažadėjo, bet taip ir nepaskambino.

Dar labiau liūdesys vyriškį gramzdina ėmus skaičiuoti slegiančias skolas. Kadaise, kai dar nė minties nebuvo apie galintį užgriūti nedarbą, bankas jam pasiūlęs paskolą. A.Juozūnaitis ir susigundė nors kiek pagerinti savo gyvenimą. 8000 litų pasiskolinta suma tuomet neatrodė tokia grėsminga, kad nebūtų galima jos grąžinti.

Pusę paskolos jau atidavęs vyriškis dabar nebeišmano, iš ko sumokėti likusią dalį.

Turto jis sakosi neužgyvenęs jokio, net kampą jau dešimtį metų nuomojantis daugiabučio namo bute. Iki šiol dar turėjęs iš ko už nuomą sumokėti, o kaip toliau bus – nežinia.

A.Juozūnaitis neslepia, kad jį vis dažniau aplankančios mintys apie pasitraukimą iš gyvenimo.

Aplinkinių tokiomis kalbomis jis teigia nenorintis gąsdinti, todėl tik užsimenantis, kad kada nors išvažiuosiąs.

„O kur – niekas ir nežinos. Tik paliksiu raštelį, kad nieko neturėjau“, – prasitaria pašnekovas.

Lietuva nuvylė

A.Juozūnaitis teigia neturintis su kuo pasidalyti savo vargais ir pagalbos rankos negalintis tikėtis, nors Šiaulių krašte glaudžiasi trys jo broliai ir tiek pat seserų su šeimomis.

„Kuo jie man galėtų padėti, jei patys sunkiai verčiasi? Viena sesuo irgi iš darbo atleista, brolis į Angliją išvažiavo padirbėti. Jei būčiau jaunesnis ir sveikatos turėčiau, irgi galėčiau kalnus nuversti“, – mano vyriškis.

Kaip tikina, kažkada tuos kalnus jis ir vertęs. Net dešimt metų darbavosi netoli Murmansko. Ir ne tik gerai uždirbo, bet dargi ir butą jam siūlę. Tačiau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę vyriškis tuojau pargrįžęs atgal tikėdamasis, kad gimtinėje net ir tvoros gali sužydėti.

Dabar A.Juozūnaitis tvirtina nieku gyvu nebūtų važiavęs į Lietuvą, jei būtų bent kiek nujautęs, koks likimas čia laukia.

Plačiau skaitykite gegužės 24 d. „Sekundėje“.

Agnė BALTUTYTĖ

G.Lukoševičiaus nuotr. Savo organus medikams pasiūlęs
Algimantas nepraranda vilties, kad kas nors jį įdarbins.