Kam – darbo, o kam – į darbo biržą.
Jaunimo padėtį Lietuvoje bene geriausiai apibūdina du rodikliai. Dėl vidurinį ir aukštesnį išsilavinimą turinčiųjų skaičiaus pavydas ima net Didžiąją Britaniją. Tuo tarpu jaunimo nedarbas – vienas aukščiausių Europoje.
Atrodo, kad kai kurie jaunuoliai stengiasi žūtbūt pabaigti aukštąją mokyklą, negalvodami apie specialybę. O bendra stojimo į aukštąsias mokyklas tvarka nereikalauja atskirų egzaminų, tad studentai turi galimybę vienu metu bandyti stoti ir į statybos inžineriją, ir į lietuvių filologiją. Svarbiausias aspektas – ne pasiryžimas ir motyvacija, o brandos egzaminų rezultatai.
Šalies menininkus ruošiančios aukštosios mokyklos pirmosios pradėjo reikalauti galimybės stojančius rotuoti remiantis labiau motyvacija, o ne iš mokyklos atsineštais pažymiais.
Savo pavardės nenorėjęs viešinti vienas Vilniaus universitete dėstančių profesorių IQ.lt teigė, kad stojančiųjų motyvacijos trūkumas dažnai pakiša koją jiems tiek studijų metu, tiek po to: „Dėstau su bene aukščiausiais koeficientais įstojusiems studentams, tačiau bent trečdalis jų nėra pasiruošę – turėtų arba mokytis kito dalyko, arba išvis atsisakyti siekti aukštojo mokslo diplomo. Nėra tvirtų įgūdžių – jų mokykla nesuteikia, arba jaunuolis nėra pasiryžęs savo gyvenimo sieti su pasirinkta profesija.“
Personalo paieškos kompanijos „CV Online LT“ marketingo direktorės Ritos Karavaitienės teigimu, stojant į aukštąsias mokyklas privalu apginti savo motyvaciją. Tokiu būdu verslo vadybą ir teisę rinktųsi ne dėl diplomo, kuris vargiai garantuoja darbą, bet dėl noro save realizuoti toje srityje. Anot R. Karavaitienės, sugriežtinus stojimo taisykles į specialybes, kurias baigusių studentų skaičius – perteklinis, nereikėtų aimanuoti dėl nedarbo, nes motyvuotų specialistų trūksta ir jie visada yra noriai priimami į darbą.
Kartu reikėtų didinti ir profesinėse mokyklose įgytų specialybių populiarumą. Įvairių specialybių darbininkų pritrūksta net ir krizės metu. Paradoksas: Lietuvoje darbininkais nenorintys būti jaunuoliai stengiasi įgyti aukštąjį išsilavinimą, o vėliau, neradę darbo, išvažiuoti į užsienį dirbti nekvalifikuotų darbų.
Retinant aukštųjų mokyklų auditorijas būtų galima pildyti kvalifikuotų darbininkų gretas. R. Karavaitienės teigimu, aukštasis mokslas Lietuvoje kiek pervertinamas: pavyzdžiui, Vakarų Europos šalyse medienos pramonės įmonei vadovaus tikslinį profesinį išsilavinimą medienos srityje turintis specialistas, o ne verslo vadybos diplomo savininkas.
Nenori valstybės rankos
Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) ruošiamų specialistų skaičių bando reguliuoti skirstydama valstybės krepšelius – nepaklausioms specialybėms jų suteikiama mažiau, perspektyvioms skaičius didinamas. Ne pirmus metus glostomos ir kolegijos – valstybės skiriamų nemokamų studijų skaičius didinamas.
Parlamentaras konservatorius Jurgis Razma Seime neseniai užregistravo Mokslo ir studijų įstatymo pataisą, numatančią leisti ŠMM reguliuoti į kiekvieną aukštąją mokyklą priimamų studentų skaičių. J. Razma aiškino, jog tokiu atveju būtų galima atgaivinti toliau nuo didmiesčių esančias švietimo įstaigas, kartu skatinant ir ekonomiką šalies periferijoje. Tačiau neatmetama, kad bus svarstomas ir atskirų specialybių studentų skaičiaus reguliavimas.
Dabar studentų skaičių nusistato pačios aukštosios mokyklos. J. Razmos teigimu, jos suinteresuotos ne tik išlaikyti prestižą, bet ir praturtėti: su valstybės skiriamais krepšeliais ateina gabesni studentai, tuo tarpu už studijas mokantys studentai garantuoja pragyvenimo šaltinį. O laviruojant tarp kokybės ir pelno galima lengvai paslysti.
Aukštosios mokyklos savarankiškai renka duomenis apie jų absolventų įsidarbinimą. Tuo tarpu apibendrintos informacijos, kiek ir kokių specialybių studentų įsidarbino bei kiek patraukė į darbo biržą, nėra.
Su IQ.lt bendravusio VU profesoriaus asmenine nuomone, aukštųjų mokyklų autonomija nebūtų pažeista, jei tam tikrų studentų skaičius būtų reguliuojamas. Tačiau pagrindiniai šalies universitetai dėl šios idėjos nėra nusiteikę entuziastingai – didelis stojančiųjų ir studentų skaičius esą simbolizuoja aukštojo mokslo poreikį.
Planuoja, bet nedaro
Aukštosios mokyklos savarankiškai renka duomenis apie jų absolventų įsidarbinimą. Tuo tarpu apibendrintos informacijos, kiek ir kokių specialybių studentų įsidarbino bei kiek patraukė į darbo biržą, nėra.
ŠMM skelbia šiuo metu rengianti kvalifikacijų žemėlapį, kuris leistų stebėti specialistų ir kompetencijų poreikį nacionaliniu mastu. Tokiu būdu būtų galima prognozuoti tam tikras specialybes baigusių žmonių galimybes įsidarbinti, jas sieti ne vien su specialybe, bet ir su aukštąja mokykla, prognozuoti būsimą specialisto atlyginimą. Prognozės bus rekomendacinės – aukštosios mokyklos jomis vadovautis neprivalės.
Tiesa, nepaklausios specialybės skelbiamos kasmet, jų sąrašai jau ilgą laiką nesikeičia, bet kai kurie abiturientai, nepaisydami rinkos grasinimų, savanoriškai brenda į būsimą nedarbo liūną. Darbo paieškos specialistai garsiai kalba, jog bent dešimtmetį nereikia naujų teisės ar verslo vadybos absolventų, bet švietimo politikos strategai nedrįsta kištis į universitetų laisvę patiems nusistatyti, kokių specialybių studentų priimti daugiau, o kokių – mažiau.
