Ar religinės bendruomenės neturėtų viešai atsiskaityti už gaunamus mokesčių mokėtojų pinigus ir aukas?
Nors Bažnyčia gauna pinigų iš valstybės biudžeto, ji neprivalo išsamiai atsiskaityti už kiekvieną litą. Tikslesnė atskaitomybė už biudžetines lėšas ir kitas pajamas paliekama pačių vyskupijų apsisprendimui, tačiau iš jų finansinius duomenis visuomenei pristato tik Kauno arkivyskupija. Ar ne laikas Bažnyčiai tapti atviresnei?
Tradicinės religinės bendruomenės už joms suteiktus biudžetinius asignavimus Finansų ministerijai atsiskaito vadinamąja „laisva forma“ – atsiunčia raštą, kuriame išvardyta, kiek pinigų buvo gauta ir kokiai sričiai jie išleisti. Pavyzdžiui, Lietuvos evangelikai reformatai 2011 m. gavo 4, 2 tūkst. litų ir juos panaudojo „maldos namams remontuoti ir kitoms religinėms reikmėms“, katalikų bažnyčia per paskutinį 2011 m. ketvirtį už beveik 400 tūkst. statė ir remontavo bažnyčias, išlaikė sielovados centrus, už 27,5 tūkst. litų įsigijo prekių ir paslaugų, 43 tūkst. litų išleido kitoms reikmėms.
Religinės bendruomenės neprivalo paaiškinti, kokios tos „kitos reikmės“, „prekės ar paslaugos“ – šią teisę joms garantuoja nusistovėjęs teisinis reguliavimas. Įgyvendinant religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą, Lietuva kasmet skiria asignavimų, kuriuos išmokėti Vyriausybė paveda Finansų ministerijai. „Vyriausybė pavedė Finansų ministerijai išmokėti lėšas nesudarant valstybės biudžeto lėšų naudojimo sutarčių“, – IQ sakė finansų ministrės Ingridos Šimonytės patarėja visuomenės informavimo klausimais Rasa Jakilaitienė.
Kartu su apibendrintomis finansinėmis ataskaitomis religinės bendruomenės Finansų ministerijai siunčia ir sąskaitas faktūras, tačiau jos viešai neteikiamos dėl esą galimo konfidencialios informacijos atskleidimo.
Darbų daugiau nei pinigų
Visoms tradicinėms religinėms bendruomenėms pernai skirta 1,8 mln. litų, iš kurių 1,6 mln. litų atiteko katalikų bažnyčiai. Likusių aštuonių konfesijų bendruomenės pasidalijo 200 tūkst. litų, už kuriuos remontavo pastatus, pirko prekes ar paslaugas, mokėjo visų metų komunalinius mokesčius (kaip, pavyzdžiui, pernai padarė Kauno žydų religinė bendruomenė).
Katalikų bažnyčios gaunamos biudžeto dotacijos – lašas jūroje, palyginti su visomis jos pajamomis. Pasak vyskupijų, didžiausios įplaukos ateina iš tikinčiųjų aukų, mažesnės – iš komercinės veiklos ar per Kultūros paveldo departamentą (KPD) prie Kultūros ministerijos. KPD finansuoja į Kultūros vertybių registrą įtrauktų katalikų bažnyčios objektų tvarkymą. Kaip IQ atsiųstame rašte teigė KPD vyr. specialistė Indrė Baliulytė, objektai tvarkomi ar restauruojami remiantis 2000 m. Lietuvos ir Šventojo Sosto sutartimi dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje. Joje numatyta, kad katalikų bažnyčia ir Lietuvos Respublika bendradarbiauja saugodamos Bažnyčios kultūrinį ir istorinį palikimą, kuris yra ir nacionalinio paveldo dalis.
Pernai šiems darbams KPD skyrė 3 mln. litų, tiek pat numatyta ir šiemet. Už juos tvarkyti bažnyčių fasadai, stogai, vargonai, atlikti sienų tapybos ir kiti konservavimo darbai. Iš viso atrinkta keturiolika objektų, tarp kurių buvo Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapinė bažnyčia, Rietavo Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia, Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir kitos.
Pasak KPD atstovų, darbų daugiau nei šiuo metu tam skiriamų pinigų. „Į sąrašą pirmiausia tenka įrašyti tuos kultūros paveldo objektus, kurių tvarkybos darbai buvo pradėti ankstesniais metais“, – aiškino I. Baliulytė.
Objektus, kuriuos reikia restauruoti, atrenka paveldosaugininkai kartu su vyskupijomis. Pasak Panevėžio vyskupijos kanclerio ir ekonomo Romualdo Zdanio, vyskupija ir pati prisideda prie restauravimo darbų, nes KPD skiriamų pinigų nepakanka. „Tačiau KPD skiriamų pinigų mes neadministruojame – jie pasirašo sutartis su rangovais, mes pamatome tik atliktų darbų sąrašą“, – pasakojo R. Zdanys.
Priklauso nuo tikinčiųjų skaičiaus
Katalikų bažnyčia – gausiausia religinė konfesija Lietuvoje. Statistikos departamento duomenimis, katalikybę išpažįsta 79 proc. Lietuvos gyventojų. Tai ir lemia, kad katalikų bažnyčiai skiriamos biudžeto dotacijos gerokai didesnės nei kitoms religinėms bendruomenėms. Iš biudžeto kasmet skiriamos lėšos skaičiuojamos pagal formulę, susietą su tikinčiųjų skaičiumi. Kiekviena tradicinė religinė bendruomenė Lietuvoje gauna po nuolatinę – 10 tūkst. litų – sumą ir kintančią dalį, kuri priklauso nuo konfesijos išpažinėjų gausos.
Pasak Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) Centro valdybos pirmininko Pauliaus Subačiaus, per gyventojų surašymą žmonės savo religiją nurodo savanoriškai: „Niekas neverčia žmogaus pasakyti per gyventojų surašymą, kokiu pagrindu ir kodėl jis save priskiria katalikams. Šis kriterijus nekelia problemų ir nebent yra teorinių, bet ne praktinių ginčų objektas.“
Visuomenės teisė žinoti
Iš valstybės gautas lėšas vyskupų konferencija paskirsto vyskupijoms pagal tikinčiųjų skaičių jose. Šios pačios ir nusprendžia, ką daryti su gautais pinigais ir kaip atsiskaityti visuomenei už lėšų panaudojimą. „Vyskupijos pačios pagal savo poreikius sprendžia, kaip naudoti gautus asignavimus. Daug kur tie pinigai naudojami paminklams atstatyti, švietimui, labdarai. Bet kiekvienas vyskupas sprendžia pats“, – pabrėžė Vyskupų konferencijos atstovas vyskupas Gintaras Grušas.
Kadangi teisės aktai nereikalauja jokio detalesnio atsiskaitymo nei bendro pobūdžio ataskaita, teisiškai jokių priekabių dėl finansinės atskaitomybės trūkumo nėra. Išsamesnis katalikų bažnyčios, kuri yra autonomiška ir nepriklausoma nuo valstybės, atskaitingumas paliktas pačių vyskupijų apsisprendimui. Tačiau, teisininkės Liudvikos Meškauskaitės manymu, net nesant įpareigojimo teikti detalesnę informaciją valstybės institucijoms, religinės bendruomenės visuomenei ją vis vien galėtų suteikti: „Bažnyčia nėra biudžetinė įstaiga ir jos negali tikrinti Valstybės kontrolė, bet jai skiriami pinigai yra visų mokesčių mokėtojų pinigai.“ Bet vyskupijos tokios informacijos neteikia, nes, jų atstovų teigimu, nejaučia susidomėjimo ir mano, kad nėra poreikio. Kai kuriose parapijose informaciją po mišių pristato kunigai, tačiau patys gyventojai jos rasti internete negali. „Mes išleidžiame 200 knygučių su finansinėmis ir kitomis ataskaitomis ir išdalijame parapijoms pagal vyskupo potvarkį. Kiek klebonai į jį atsižvelgia, nežinau, bet raginame sekmadieniais po mišių šiuos duomenis pristatyti tikintiesiems“, – IQ pasakojo Telšių vyskupijos kancleris Domas Gatautas.
Pasak kanclerio, klebonai raginami kalbėti ne tik apie biudžetinių pinigų panaudojimą, bet ir apie gaunamas aukas. „Kai užpernai rinkome paramą Haičiui, po sekmadienio mišių vyskupija suskaičiuodavo visose jai priklausančiose bažnyčiose suaukotų 45–50 tūkst. litų. Šiemet kilus gaisrui Tytuvėnų bažnyčioje tikintieji pasibaigus sekmadienio mišioms suaukojo apie 70 tūkst. litų. Kai nėra konkretaus tikslo, kas sekmadienį surenkama apie 30 tūkst. litų“, – aiškino D. Gatautas.
Tikinčiųjų aukos – pagrindinis katalikų bažnyčios pajamų šaltinis. Valstybės mokesčių inspekcija nurodo, kad tradicinės religinės bendruomenės neprivalo teikti informacijos apie anonimiškai gautą paramą, tad apie ją sužinoti galima tik iš pačių religinių bendruomenių. Viešai šiuos duomenis pristato tik Kauno arkivyskupija, savo biudžete 2010 m. turėjusi daugiau nei 10 mln. litų. Jie skirti parapijų personalui išlaikyti, sielovadai, remontams, karitatyvinei ir kitai veiklai.
Informacijos neteikimas, vyskupo G. Grušo manymu, susijęs ir su Bažnyčiai būdinga savisauga Lietuvos okupacijos laikotarpiu, po kurio pamažu pradedama eiti į viešumą. „Tai yra Bažnyčios savimonės, Bažnyčios savęs supratimo klausimas. Kauno arkivyskupija kasmet paskelbia savo apyskaitą, pristato spaudai, tad jau pradedama eiti į tą pusę“, – pastebėjo jis.
Ką daryti?
Andrius Navickas, bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius
Ši situacija yra keista. Praktika, kai valstybė religinėms bendruomenėms ar visuomeninėms organizacijoms skiria lėšų, turi būti kuo skaidresnė. Turėtų būti išsamios viešos ataskaitos, kurios parodytų, kur naudojami pinigai. Kauno arkivyskupija jas parengia ir tai turėtų būti sektinas pavyzdys. Ataskaitos leistų išsklaidyti gandus ir užkirstų kelią galimiems nusižengimams pačiose vyskupijose. Tai juk nėra kažkokių paslapčių atskleidimas ir nepažeidžia religinių bendruomenių autonomijos. To reikalaudama valstybė nepažeistų jokių sutarčių. Be to, jei Bažnyčia skelbtų finansines ataskaitas, aiškiai ir viešai deklaruotų, kur panaudotos lėšos, tai būtų ir labai puikus pilietiškumo pavyzdys. Ar reikėtų laukti, kol religinės bendruomenės pačios susipras? Bažnyčios kaip socialinės institucijos santykis su valstybe patiria daug transformacijų po sovietinio laikotarpio. Tačiau jos savimonei padėtų išimčių vengimas, t. y. jei valstybė religinėms bendruomenėms nedarytų išimčių. Valstybės skiriami asignavimai yra mūsų – mokesčių mokėtojų – pinigai, tad turime teisę žinoti, kur jie panaudoti.
Ramutė Ruškytė, Konstitucinio Teismo teisėja
Visuotinai žinoma, kad religinės organizacijos restauruoja kultūros paveldo objektus, steigia ir išlaiko senelių namus, vaikų dienos centrus, labdaros valgyklas, teikia įvairią paramą įvairioms rizikos grupėms: priklausomiems nuo alkoholio, narkotikų, neįgaliesiems, išvaduotoms prostitucijos aukoms ir kitiems, o tai mažina valstybės išlaidas, kurias reikėtų skirti, jei religinės organizacijos tokių funkcijų neatliktų. Kai valstybė iš dalies kompensuoja religinių organizacijų veiklos išlaidas ir skirtingoms asociacijoms ar skirtingoms religinėms organizacijoms nustato skirtingą atsiskaitymą, jis galėtų būti grindžiamas ir tuo, kad Konstitucija, reguliuojant valstybės ir Bažnyčios santykius, prioritetą teikia susitarimui, ne teisės aktui (Konstitucijos 43 straipsnis).
Finansinių ataskaitų pakankamumo ir viešumo laipsnį turėtų nustatyti konkreti valstybės institucija susitarimu su Bažnyčia (religine organizacija). Jei nepasiseka susitarti, būtų galima priimti ir konkretų teisės aktą vadovaujantis Konstitucija, įstatymais ir atsižvelgiant į konkrečios religinės organizacijos teisės normas (kanonus).
