Aukso raidėmis įrašytas vaidmuo.
Barbora Radvilaitė. Kodėl būtent šis ką tik anapilin iškeliavusios aktorės Rūtos Staliliūnaitės vaidmuo visiems prieš akis iškyla pirmiausia?
Spektaklis „Barbora Radvilaitė“ buvo vienas iš nedaugelio, o gal ir vienintelis sovietmečiu, kuris atsirado kartu su pačia pjese. Repeticijose dalyvavo pats dramaturgas Juozas Grušas ir čia pat rašė scenas, koregavo dialogus. Tai buvęs kaip reta gyvas procesas. R. Staliliūnaitė teatrologei Vidai Savičiūnaitei yra sakiusi, kad tai buvo tikra, totalinė kūryba: viskas gimė čia ir dabar.
„Nusileidus uždangai dvidešimt minučių negalėjau pakilti iš vietos nuo ašarų“, – prisimena vilnietė teatrologė Irena Veisaitė, mačiusi pirmąją „Barboros Radvilaitės“ premjerą 1972-ųjų pavasarį. Tuo metu viename užkulisių kabinetų prasidėjo garsusis penkias valandas trukęs spektaklio aptarimas, kuriame nutarta, kad tai ypač žalingas ir visuomenę kurstantis antitarybinis kūrinys ir kad jo tokiu pavidalu nevalia rodyti. Kliuvo žodis „Lietuva“, kliuvo Aušros vartų Madonos paveikslas. „Lietuvą“ liepė išbraukti iš teksto, o Madonos paveikslo prisakyta, kad nė kvapo neliktų.
Meilės ir mirties šokis
Po plačiai nuskambėjusio spektaklio režisieriaus Jono Jurašo konflikto su valdžia teatras (pirmiausia – tuometis jo direktorius Romualdas Tumpa, jam pritarė ir R. Staliliūnaitė) nusprendė, nepaisant padarytų nuolaidų sistemai, spektaklį vis dėlto rodyti. Ir „Barbora Radvilaitė“ buvo vaidinama mažne 15 metų. Žmonės plūdo iš tolimiausių Lietuvos pakraščių. Spektaklis tapo legendinis, kaip ir R. Staliliūnaitė Barboros vaidmeniu. „Žodyje „Tėvynė“ vis tiek visi girdėjo žodį „Lietuva“, o R. Staliliūnaitės Barbora visomis savo meninėmis vertėmis tūkstantį kartų pranoko butaforinį paveikslą“, – prisimena V. Savičiūnaitė, mačiusi būtent vėlesnę „Barborą Radvilaitę“.
Ji pasiūlo pagalvoti, kam ir kokia nauda būtų buvusi, jeigu teatras dėl užgautų ambicijų būtų atsisakęs rodyti, o aktoriai – vaidinti cenzūros paliestą, tačiau neįkainojamos vertės spektaklį? „Ar turėtume „Barboros Radvilaitės“ ir R. Staliliūnaitės-Barboros Radvilaitės legendą, kuri aukso luitu atgulė Lietuvos teatro istorijoje ir, kaip kažkuria prasme rezistencinis spektaklis, aukso luitą paklojo Lietuvos ir jos žmonių kelyje į Nepriklausomybę?“ – retoriškai klausia V. Savičiūnaitė, bet atsakymas aiškus kiekvienam. Kaunietės teatrologės nuomone, spektaklio gimimo, jo sandūros su sistema ir sugebėjimo išlikti pakelta galva aplinkybė paaiškina, kodėl būtent R.Staliliūnaitės Barbora taip visuotinai įstrigo žiūrovų širdyse ir atmintyje. „Bet vis dėlto svarbiausia čia buvo meninis turinys, kurį nepamirštama asmenybės ir talento partitūra paženklino aktorės vaidyba, – priduria V. Savičiūnaitė. – Tiesa, žodis „vaidyba“ čia per menkas ir neteisingas. R. Staliliūnaitė kartu su Kęstučiu Geniu (Žygimantas Augustas) ir su kitais spektaklio kūrėjais sušoko žūtbūtinį meilės ir mirties šokį žmogui ir Tėvynei. Tai priminė ir šokį, ir maldą.“
Prisiminimai sujaudino
2008 metais R. Staliliūnaitei paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija buvo proga išgirsti jos pačios nuomonę: kuris vaidmuo jai svarbiausias? Lig tol žurnalistams šis klausimas nelabai rūpėjo, o monografijos apie aktorę niekas dar neketino rašyti – aktorė nebuvo panaši į scenos veteranę, savo kūrybinėje biografijoje padėjusią tašką. Taigi tąkart aktorė atsakė: „Iš išvardytų vaidmenų, už kuriuos esu apdovanojama, neišskirčiau nė vieno kaip svarbesnio ar svarbiausio. Visi vaidmenys man vienodai brangūs – ar stipresni, ar silpnesni. Ir visuose juose esu aš.“
Teko būti liudininke, kai aktorė tikrąja žodžio prasme žvelgė į savo vaidmenis. 2005-ųjų pavasarį viename Kauno mikrorajonų žmonės šiukšlių konteineryje rado krūvą į knygas susegtų sukarpytų fotojuostų. Apžiūrėję prieš šviesą jose pažino Kauno valstybinio dramos teatro aktorių veidus, R. Staliliūnaitės, žinoma, pirmiausia. Negatyvus perdavė tuomečiam Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkui Aleksandrui Macijauskui, o šis paprašė manęs paskambinti R. Staliliūnaitei, pakviesti kartu juos peržiūrėti ir pabandyti atsekti, kas galėtų būti jų autorius.
„Skruostai užkaito“, – A. Macijausko darbo kabinete peržiūrinėdama fotojuostas aktorė pastebimai susijaudino. R.Staliliūnaitė nesunkiai atpažino, kas jų autorius. „Tai Augusto braižas, – vos išvydusi pirmą įrašą didžiulėje negatyvų pilnoje knygoje ištarė aktorė ir paaiškino plačiau: – Augustas Pajarskas – pirmasis teatro fotografas, mudu labai bičiuliavomės.“ R.Staliliūnaitės pasakojimu, ilgametis režisieriaus padėjėjas A. Pajarskas savo lėšomis supirko visą aparatūrą, laboratorijos įrangą ir ėmė fotografuoti spektaklių repeticijas, premjeras, aktorių jubiliejus, gastroles, gyvenimą teatro užkulisiuose. „Garbingas žmogus, buvęs tremtinys, teatro fanatikas“, – taip 1963 metais Kauno dramos teatre pradėjusi dirbti aktorė tada apibūdino buvusį kolegą. R. Staliliūnaitei įsiminė, kad A. Pajarskas, fotografijai išleisdavęs nemažą savo algos dalį, gėdydavosi iš aktorių imti pinigus, kai šie paprašydavo nuotraukų.
Atpažino save ir kitus
R. Staliliūnaitė, lėtai versdama A.Pajarsko negatyvų knygos lapus, tąkart prisiminė garsiausius XX a. septintojo ir aštuntojo dešimtmečio Kauno dramos teatro spektaklius, jų režisierius, aktorius. Šie negatyvai aktorei sužadino prisiminimus apie įvairiausias šių spektaklių gimimo ir gyvavimo aplinkybes. „Čia mano meilė, mano profesija“, – šiuos žodžius R. Staliliūnaitė, keldama prieš šviesą vis naują fotojuostelę, tarė šiltai, svajingai. Tačiau man tąkart labiausiai rūpėjo išsiaiškinti, kaip šie A. Pajarsko negatyvai pateko į šiukšlyną, todėl išsiveržusio aktorės prisiminimų srauto neužrašiau. Atrodė, dar bus progų.
„Baltaragio malūnas“, „Dvikova“, „Mamutų medžioklė“, „Kas tu“, „Grasos namai“, „Biografija: vaidinimas“, „Karalius Ūbas“, „Motinos laukas“, „Barbora Radvilaitė“, „Nora“, „Svajonių piligrimas“, „Merė Popins“, „Duokiškio baladės“, „Unija“, „Šarūnas“, „Kaligula“, „Kingas“, „Statytojas Solnesas“ – šių garsių kauniečių spektaklių akimirkas ir juose vaidinusių aktorių portretus tąkart atpažino R. Staliliūnaitė.
Paskui paaiškėjo, kad šiuos negatyvus į šiukšlių konteinerį išmetė samdyti darbininkai, pervežę pasiligojusio A. Pajarsko daiktus pas sūnų. A. Macijauskas, gavęs pinigų iš miesto savivaldybės, su kolegomis iš rastų negatyvų atspaudė nuotraukas, surengė jų parodą, o po jos nuotraukas ir nuskenuotus negatyvus padovanojo Kauno dramos teatrui, kurio archyvas tuomet n-tąjį kartą po n-tojo remonto vėl buvo išblaškytas. Ir būtent A. Pajarsko darytas R. Staliliūnaitės nuotraukas, kurias išgelbėti padėjo aktorė, teatras išplatino jos mirties dieną.
Atsakydavo ūbiškai
Teatrologės V. Savičiūnaitės vertinimu, be Barboros, kiti R. Staliliūnaitės aktorystės „kalnai“ – Nora (H. Ibseno „Nora“, 1972, rež. L. Kutuzova), Ūbienė (A. Jarry „Karalius Ūbas“, rež. J. Vaitkus), Merė Popins (P. Travers „Merė Popins“, 1977, rež. G. Žilys), Ulijona (A. M. Sluckaitės „Smėlio klavyrai“, 1990, rež. J. Jurašas). Pastarasis vaidmuo ką tik į Lietuvą sugrįžusio J. Jurašo spektaklyje, V. Savičiūnaitės žodžiais, buvo kaip esencija visko, kas R. Staliliūnaitės suvaidinta.
Po to dar buvo Motina iš H. Muellerio „Tylios nakties“ (rež. V. Valašinas) 2007-aisiais, jau Kauno menininkų namų scenoje. „Šis spektaklis buvo akivaizdus įrodymas, kad tikro talento nepaveikia nei laikas, nei amžius, nei ne scenoje praleisti ilgi metai“, – pastebi V. Savičiūnaitė. Tuo metu nuo aktorės pasitraukimo iš Kauno dramos teatro buvo praėję 14 metų.
„Manau, teatro sėkmė priklauso nuo daugybės faktorių: režisieriaus, aktorių, scenografo. Niekada neiškėliau vieno kurio virš kitų. Prisimenu J. Grušo žodžius, pasakytus apie vadinamą režisieriaus teatrą: „Jei jau režisierius įsivaizduoja esąs svarbiausias, tai tegul įsirengia aptvarą, prisileidžia žąsų ir režisuoja.“ Esu bendrystės tarp režisieriaus, aktoriaus, scenografo ir kitų spektaklio dalyvių šalininkė“, – 2009-aisiais savo kūrybinį sėkmės receptą užrašė R. Staliliūnaitė.
Ir galynėdamasi su liga R. Staliliūnaitė liko tokia, kokią ją visi pažinojo – oria, ne visus prisileidžiančia artyn, tik gal gatve ji eidavo nebe taip aristokratiškai iškelta galva. „Laikėsi oriai, kantriai, kartais net su humoru, – pasakoja V. Savičiūnaitė, paskutiniais mėnesiais sutikdavusi aktorę Kauno Klinikų tuneliuose ir koridoriuose. – Kai būdavo sunki diena, į mano klausimą „Na, kaip mums šiandien sekasi?“ atsakydavo ūbiškai: „Šrūdinai šiandien, ponia, šrūdinai…“ Kai būdavo geriau, atsakydavo: „Na, dar kažkaip siseka…“ Žodis „siseka“ buvo jos firminis.“
