Pernai gruodžio viduryje ES finansų ministrai sutarė dėl bendro bankų priežiūros mechanizmo (BPM, Single Supervisory Mechanism). Tai – pirmas žingsnis bankų sąjungos link. Kalbant dar konkrečiau, Europos centriniam bankui (ECB) suteiktos naujos funkcijos stebėti bankų riziką ir, reikalui esant, imtis gelbėti su problemomis susidūrusį nelaimėlį arba leisti jam bankrutuoti. ECB taip pat suteiks bei panaikins licencijas kredito įstaigoms ir taip užtikrins, kad būtų laikomasi kapitalo reikalavimų.
Būtinybė kurti bendrą BPM iškilo po 2008 m. krizės, kai krito pasitikėjimas rinkomis, o Europos šalys turėjo rimtų bėdų dėl sparčiai kylančių vyriausybių vertybinių popierių refinansavimo išlaidų, buvo sunku rasti investuotojų. Panašios įmonės, įsikūrusios skirtingose Europos vietose, bet veikiančios tose pačiose rinkose, skolinosi nevienodomis palūkanų normomis. Tapo aišku, kad euro zona esant tokiam valdymo modeliui ilgiau egzistuoti negali. Pinigų politika yra svarbus įrankis, galintis suvaldyti ekonomikos šoką bei turbulenciją. Tačiau pinigų politikos impulsai, per komercinius bankus siunčiami į realią ekonomiką, dažnai šiek tiek išsikraipo. Todėl, norint sukurti efektyviai valdomą pinigų politiką, būtina turėti bendrą Europos bankų sistemą. Ir tai turėtų būti ne tik trumpalaikis krizių valdymas, bet ir ilgalaikis Europos ekonomikos konsolidavimas.
Kai kurios šalys narės siūlė naują BPM naudoti tik „sistemiškai svarbiems“ bankams. Bet praktika parodė, kad kai kurie maži ir vidutinio dydžio bankai, kaip „Dexia“, „Bankia“ ar „Northern Rock“, gali sukelti pavojų visai finansų sistemai. Tad turėti du atskirus priežiūros mechanizmus vienoje rinkoje būtų visiškai nelogiška. Todėl nuspręsta, kad ECB prižiūrės visus 6 tūkst. euro zonos bankų. ECB tiesiogiai stebės 150–200 bankų, kurių aktyvai viršija 30 mlrd. eurų arba kurių aktyvai siekia penktadalį šalies narės BVP.
Tačiau ši tvarka nebus taikoma Vokietijos mažmeninės bankininkystės sektoriui, kuriam priklauso „Sparkassen“ ir „Landesbanken“ taupomųjų bankų tinklai. Kiekvienoje euro zonos šalyje bus ne mažiau kaip trys bankai, tiesiogiai prižiūrimi iš Frankfurto. Likusiais, remdamosi tais pačiais principais, rūpinsis vietos priežiūros institucijos, tačiau ECB galės bet kada įsikišti. Šalių priežiūros institucijos ir toliau kuruos vartotojų teises, jų ginčų sprendimus, rūpinsis pinigų plovimo prevencija ir prižiūrės trečiųjų šalių bankų skyrius.
Neatmestina, kad bankų akcininkai gaus mažesnę kapitalo grąžą ir investuotojai bus linkę perkelti savo investicijas į pelningesnes sritis.
Pati BPM priemonė atvira tiek euro zonos, tiek ne euro zonos šalims. Kai kurios valstybės nepageidauja prisijungti prie BPM dabar, jos nori pažiūrėti, kokių naujų galių bei kokias balsavimo teises ECB turės Europos bankų institucijoje (European Banking Authority), kaip apskritai plėtosis projektas. Tokios šalys yra Jungtinė Karalystė, Švedija ir Čekija. Norėčiau priminti, kad stojant į ES tik Jungtinė Karalystė ir Danija išsiderėjo galimybę „nedalyvauti“ euro zonoje. Visos kitos šalys, dar neturinčios euro, stojimo į ES sutartyje yra įsipareigojusios įsivesti bendrą valiutą. Tad nedalyvavimas BPM šiuo metu, sakyčiau, yra daugiau politinio ar net populistinio pobūdžio.
Be jokios abejonės, yra nemažai teisinių klausimų ir galimų konfliktų, kuriuos reikės įveikti siekiant sklandžios BPM veiklos. Vokietija, Suomija ir Nyderlandai laikosi pozicijos, kad tiesiogiai skiriama parama būtų teikiama tik bankams, kurie patektų į bėdą ateityje, o ne jau turintiems problemų, t. y. senos problemos turi būti atskirtos nuo būsimų. Pamatiniu bankų sąjungos dokumentu taps bendrosios nuostatos ir jos bus taikomos visoms 27 ES šalims narėms.
Pagrindinėse dokumento dalyse bus nurodyti BPM bei bankų kapitalo reikalavimai, indėlių draudimo mechanizmas, taip pat bendra bankų problemų sprendimo institucija. Bendras euro zonos fondas, kuris bus sudarytas iš šalių narių įnašų, garantuos iki 100 tūkst. eurų indėlių draudimą visoje euro zonoje. Visos šios sudedamosios dalys turi įgauti teisinį ir materialų pagrindą tam, kad būtų atvertas kelias Europos stabilumo mechanizmui (European Stability Mechanism), kuriame yra sukaupta 500 mlrd. eurų ir kurie galėtų būti skirti bėdų ištiktiems bankams rekapitalizuoti. Naujasis mechanizmas visa jėga pradės veikti vėliausiai 2014 m. kovą.
Nors yra nemažai bankų sąjungos pranašumų, bendrosios nuostatos ir naujos ECB priežiūros funkcijos kelia daug klausimų. Vieną jų uždavė Lenkijos finansų ministras Janas Rostowskis: kas prisiimtų atsakomybę, jei ECB per penkerius ar dešimt metų priimtų klaidingų sprendimų, kurie sukeltų milžiniškų išlaidų ir gultų ant vienos ar kelių valstybių mokesčių mokėtojų pečių. Neatmestina, kad konsolidavus bankų sektorių bankų akcininkai gaus mažesnę kapitalo grąžą ir investuotojai bus linkę perkelti savo investicijas į pelningesnes ekonomikos sritis. Kaip reikalavimai stiprinti kapitalą paveiks mažesnius bankus, kurie nepriklauso stambioms finansų grupėms, bet yra svarbūs vietos rinkų žaidėjai? Ir pagaliau neaišku, kiek kainuos tiesioginė ECB bankų priežiūra.
Taigi, kol Lietuva neprisijungusi prie euro zonos ir greičiausiai to nepadarys dar bent dvejus metus, neturėtume būti tik pasyvūs stebėtojai. Finansų ministerijos, bankų asociacijos turėtų derinti veiksmus ne tik su kitomis Baltijos šalimis, bet ir bendradarbiauti su Lenkija. Bankų sąjungos idėja aiški, bet esmė, kaip visada, – detalės. Būtų naudinga jų nepražiopsoti.
