Seimui priėmus Fizinių asmenų bankroto įstatymą Lietuva pagaliau bus išbraukta iš vienintelių ES valstybių sąrašo, kuriose nebuvo fizinių asmenų bankroto taikymo galimybės. Šis įstatymas taip pat lems vienodesnę juridinių ir fizinių asmenų, ypač dalyvaujančių versle, padėtį esant nemokumo būsenoms. Be to, įstatymų leidėjo tikslas neabejotinai yra kilnus: numatyti priemones, padėsiančias išlaisvinti skolininką nuo skolų, kurioms padengti turto bankroto procese nepakako ir, dar svarbiau, – naujos galimybės tolesnei veiklai suteikimas taip atkuriant asmens mokumą. Kita vertus, šis įstatymas jau dabar gali būti vertinamas kaip Seimo veiksmų pavyzdys, kuriais nerodoma tinkama pagarba tokiems svarbiems teisinės valstybės principams kaip teisėti lūkesčiai ir teisinis saugumas.
Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros principas. Jis yra glaudžiai susijęs su minėtaisiais teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principais. Visų šių nuostatų turi būti paisoma ne tik taikant įsigaliojusį įstatymą, bet ir apskritai kuriant bankroto teisinį reguliavimą. Minėtų principų darna, kai kalbame apie bankroto institutą, pasiekiama kiek įmanoma optimalesniu skolininko ir kreditoriaus teisių ir teisėtų interesų balansu. Kad ši darna neišlaikoma Fizinių asmenų bankroto įstatyme, matyti iš dviejų kartu vertinamų aspektų: jo neriboto taikymo atgal laiko atžvilgiu ir bet kokių prisiimtų ir nevykdomų prievolių atžvilgiu.
Teisinio saugumo imperatyvas, be kita ko, reikalauja, kad nustatant teisinį reguliavimą būtina laikytis principo įstatymai atgal negalioja (lex retro non agit). Teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas, reguliuodamas asmens teisių įgyvendinimą, privalo elgtis taip, kad nepagrįstai nebūtų pabloginta asmens teisinė padėtis, kad nebūtų paneigtos teisės, teisėti interesai bei teisėti lūkesčiai.
Grįžkime prie Fizinių asmenų bankroto įstatymo. Minėta, nepagarbos teisinio saugumo principui labiausiai jame pasigendama dėl to, kad šis įstatymas taikomas neribota apimtimi atgal. Pagal priimtą įstatymą bankroto byla galės būti keliama ir tų nemokių skolininkų atžvilgiu, kurių nemokumas atsirado iki įstatymo įsigaliojimo, ir, negana to, galės būti taip, kad nemokumą lems bet kokiu laikotarpiu iki įstatymo įsigaliojimo atsiradusios ir nevykdomos fizinio asmens prievolės.
Įsivaizduokime hipotetinę situaciją, kad 2000-aisiais ar dar ankstesniais metais fizinis asmuo sudarė su banku kreditavimo sutartį dvidešimčiai metų, ir dar iki įstatymo įsigaliojimo ar jau jam įsigaliojus atsirado nemokumo būsena. Nepaisant to, kad įsipareigojimai yra atsiradę gerokai iki įstatymo įsigaliojimo ir net, jeigu pati nemokumo būsena atsirastų iki minėto momento, tai nebūtų kliūtis taikyti priimtą bankroto įstatymą. Aišku, galima mėginti švelninti situaciją ir sakyti, kad įstatyme yra saugiklių, kurie neskatins fizinių asmenų bankrutuoti, t. y. nebus savaime paprasta iškelti bankroto bylą. Tačiau kalbame ne apie tai - kalbame apie patį principą, kuris neturėtų būti ignoruojamas šiuolaikinėje teisinėje valstybėje konstruojant patį bankroto teisinį reguliavimą tam, kad būtų išlaikyta abiejų šalių – kreditorių ir skolininkų – interesų pusiausvyra.
Antras aspektas, dėl kurio įstatymas „turi bėdų“ su teisinio saugumo principu, yra tas, kad bankroto byla galės būti keliama fiziniam asmeniui dėl bet kokių jo prievolių, lėmusių nemokumą, nevykdymo. Jeigu bankroto procedūrų taikymą tiek verslo, tiek vartojimo sutarčių pagrindu atsirandančių prievolių nevykdymo atvejais galima po ilgesnių diskusijų pateisinti, tačiau jų taikymą tokių prievolių kaip žalos atlyginimo, ypač padarytos sveikatai ar gyvybės atėmimu, prievolėms, nesvarbu, kad tam tikra apimtimi gelbėtų Garantinis fondas. Net ir po ilgesnių diskusijų sunku būtų atrasti tai pateisinančių argumentų.
Taigi, sudėjus įstatymo neribotą galiojimą atgal ir jo taikymą bet kokioms bet kokiu laikotarpiu – iki įstatymo įsigaliojimo ar po to – atsiradusioms prievolėms, kalbėti apie skolininko ir kreditoriaus teisių balansą, o kartu apie kreditorių teisinį saugumą ir teisėtus lūkesčius būtų per daug neatsakinga. Apie pagarbą šiems principams būtų dar galima kalbėti nebent tuo atveju, jeigu įstatymų leidėjas būtų numatęs bent jau šio įstatymo ribotą galiojimą atgal: pavyzdžiui, jo taikymą ne anksčiau kaip prieš trejus ar ketverius metus iki įstatymo įsigaliojimo atsiradusių prievolių atžvilgiu.
Toks laikotarpis minimas dėl to, kad apytikriai tiek metų buvo diskutuojama ir buvo pateiktas įstatymo projektas Seimui, o tai savo ruožtu suteikė rinkos dalyviams galimybę žinoti, kad toks įstatymas gali būti priimtas ir atsirasti jame numatyti padariniai, turėsiantys reikšmės jų padėčiai. Taigi, atitinkamai tokiu laikotarpiu kreditoriai jau galėjo prognozuoti teisinę padėtį. Tačiau kai turime teisinį reguliavimą tokį, kokį numato priimtas įstatymas, akivaizdžiai juo pabloginama vienų teisinių santykių dalyvių – kreditorių – teisinė padėtis. Ydingas yra pats teisinio saugumo principo nepaisymas nustatant teisinį reguliavimą, o jeigu pats pagrindas nėra tinkamas, tai jo taikymas nebūtinai turi duoti teigiamų rezultatų.
