„Bang on a Can All-Stars“ pavadinimas talpina būtent tuos bruožus, kuriais ansamblis ir išsiskiria: energingi pasirodymai ir profesionalus muzikos virtuozų atlikimas. Lietuvoje prieš penkiolika metų pasirodęs kolektyvas sugrįžo įtikinti, kad laikui pavaldi nebent muzikantų išvaizda, bet ne atlikimo kokybė.
Nuo to laiko, kai 1997 m. „Bang on a Can All-Stars“ sukėlė tikrą aktualiosios muzikos šventę Vilniuje, spėjo pratekėti daug vandens tiek klausytojų, tiek grupės gyvenime. Šių metų festivalio „Gaida“ koncerte tai akcentavo ansamblio narys, klarnetistas Evanas Ziporynas, dar pabrėždamas, kad susitikti po tiek laiko Vilniuje yra nuostabus dalykas.
Šiemet 25-ąjį gimtadienį mininčio kolektyvo senbuviai, žiūrėdami į prieš penkiolika metų išleistą „Gaidos“ festivalio programėlę, kurioje įdėta jų nuotrauka, juokdamiesi nusprendė, kad laikas jiems nebuvo gailestingas. Prakalbę apie pokyčius, muzikantai susivokė, kad nemažai grupės narių jau pasikeitė, jų gretas papildė nauji talentingi menininkai. Pavyzdžiui, jauna pianistė Vicky Chow, kuri prie „Bang on a Can“ prisijungė prieš trejus metus. Pasak E. Ziporyno, ji pasirodė dar tada, kai buvo niekam nežinoma prestižinės Juilliard mokyklos studentė. „Išėjus pianistei Lisai, mes klausėme dešimtis kitų pianistų. Surengėme atranką, tačiau nenorėjome išgirsti solo atlikimo. Kai muzikantai ateidavo, mes tiesiog jų paprašydavome groti su mumis. Ir arba magija įvykdavo, arba ne“, – apie atrankos ypatumus pasakoja E. Ziporynas. Kiti grupės nariai antrina, kad svarbi ne tik muzikanto technika, atlikimo galimybės, tačiau ir sutampantis požiūris į muziką, atviras profilis įvairiems žanrams.
Kvietimas į antrąją repeticiją
Muzikantai primena pirminę „Bang on a Can“ idėją, kuri nubrėžia plačią ansamblio atliekamos muzikos skalę: kažkas tarp klasikos ir populiariosios, vakarietiškos ir nevakarietiškos muzikos. Įvairiaplaniai atlikėjai groja tiek kultinius aktualiosios muzikos kūrinius, tiek bendradarbiauja su kompozitoriais iš tolimų šalių, pavyzdžiui, Indonezijos.
Nemažą dalį kolektyvo repertuaro sudaro jų meno vadovų, žymių „naujosios muzikos“ kompozitorių: Davido Lango, Michaelo Gordono ir Julios Wolfe kūriniai. Programą, kurią niujorkiečiai šiemet atsivežė į Lietuvą, galima vadinti grupės estetikos apžvalga. M. Gordono kūrinys nusako tai, kas svarbu visam ansambliui: ritmiškumas, struktūra ir vizualumas. „Sudėtingumas, kurio negali išgirsti“, – vienu sakiniu apibendrina E. Ziporynas.
Platūs ansamblio užmojai lemia, jog muzikantams tenka dirbti su daugeliu aktualios muzikos kompozitorių, kuriuos visuomet kviečia į repeticijas ir įtraukia į kūrybinį darbą. „Tik jokiu būdu nekviečiame į pirmąją repeticiją. Kompozitoriai yra mielai kviečiami į antrąją, trečiąją ir taip toliau. Pirmoji repeticija yra mums patiems išsiaiškinti, kas tai per kūrinys ir kur jis mus nuveda“, – pažymi gitaristas Markas Stewartas.
Sunku patikėti, kad ansamblyje, suburiančiame muzikinių improvizacijų meistrus, vienas būdas, kaip atlikti kūrinius, atrandamas labai lengvai. Muzikantai nesigina, kad, kaip ir bet kuri kita grupė, jie turi tarpusavyje išsiaiškinti, kaip reikia groti. Darbas vyksta labai skirtingai, kai „Bang on a Can“ repetuoja jau legendinius, tūkstančius kartų atliktus kūrinius ir tuos, kuriuos iš natų išlaisvina pirmieji. „Net ir ginčai yra gerai. Tačiau kai kūrinys išsiskleidžia, pražysta, grupėje nekyla daug abejonių, kaip reikia groti. Daugiau diskusijų kyla renkantis kūrinius, kuriuos atliksime: kuriuos įtraukti į programą, o kurių groti daugiau nebenorime“, – vidinius ansamblio niuansus atskleidžia E. Ziporynas. Bosistas Robertas Blackas įsiterpia: „Mes visi esame ne tik atlikėjai, bet ir kūrėjai. Markas kuria kompozicijas, Evanas taip pat. O ir tie, kurie improvizuoja, ar ne savotiški kompozitoriai taip pat?“ – klausia su šypsena.
Triukas su baltu triušiu
Prieš dvidešimt penkerius metus „Bang on a Can“ projektas buvo sukurtas Niujorko scenai, tačiau jau po kelerių metų muzikantai buvo tikri, kad jų energijos užteks ir kitiems miestams, ir net žemynams. „Iš pradžių buvome „sugalvoti“ Niujorkui, o paskui tapome jo muzikos eksportu“, – reziumuoja muzikantai. Kad ir kur niujorkiečiai keliautų, kokiuose miestuose, jų scenose koncertuotų – visuomet atsiranda žmonių, kuriems jų muzika įdomi. „Kad ir ta labai nedidelė grupelė“, – sako R. Blackas, o kiti grupės nariai jo pastebėjimą palydi juoku.
Kalbėti vien apie koncertinius „Bang on a Can“ užsiėmimus būtų šiurkštus ansamblio veiklos susiaurinimas. Kasmetis maratonas Niujorke, vasaros festivalis – akademija, iš visų pasaulio kampų plūstantys mokiniai – muzikantai ir kompozitoriai – norintys pasisemti ansamblio meistrystės… Greta įtempto repeticijų grafiko tai jau tapo muzikantų kasdienybe. Prieš kelerius metus „Bang on a Can“ mokiniu tapo ir lietuvis – jaunosios kartos kompozitorius Jonas Jurkūnas. Tiesa, daugiau lietuviškų žybsnių „Bang on a Can“ veikloje kol kas nėra. „Tarp mūsų šimto repertuarinių kūrinių dar nėra lietuviško, bet mes labai norėtume. Lietuvio kompozitoriaus kūrinys būtų pats puikiausias mūsų viešnagės apvainikavimas“, – tikina gitaristas M. Stewartas.
„Bang on a Can All-Stars“ ansamblis, nors ir sulaukė solidaus amžiaus bei nesiskundžia sėkme, pasak muzikantų, neleidžia sau užsnūsti ant pasaulinio pripažinimo laurų. Niujorkas yra Niujorkas – net ir šio miesto veteranams yra juntamas konkurentų kvėpavimas į nugarą. „Ir kiekvienais metais ta konkurencija didėja! Šiuo metu Niujorke yra kaip niekada daug meniškų, kūrybinės energijos kupinų žmonių. Dabar pastebime neįtikėtiną pakilimą, renesansą, – savo pastebėjimais dalijasi M. Stewartas ir priduria: „Dabar atsirado daugiau panašios koncepcijos ansamblių, kurių nariai, kai mes tik įsikūrėme, dar buvo vaikai, o šiandien mes medžiojame tame pačiame miške.“
„Bang on a Can“ prodiuseris Kenny Savelsonas juokaudamas sako, kad kiekvienais metais tenka į rankas paimti tą pačią skrybėlę ir iš jos ištraukti baltą triušį. „Tai, kad esame žinomi ir jau ilgai egzistuojame, nereiškia, kad turime laisvą bilietą visoms paramoms. Lėšų surenkama iš koncertų, dalis iš įvairių fondų, valstybinės paramos. Bet šie dalykai yra labai priklausomi nuo ekonomikos, kuri gali svyruoti aukštyn žemyn“, – konstatuoja K. Savelsonas.
E. Ziporynas prideda, jog nė vienas ansamblio narys nepragyvena tik iš „Bang on a Can“ uždarbio: daugelis jų groja kituose muzikiniuose projektuose ar dėstytojauja. Tačiau muzikantai nesiskundžia ir nėra nusiteikę pesimistiškai. Tikėjimas, kad konkurencija nebus stipresnė nei jų aistra muzikai, toks pats tvirtas, kaip ir noras su Vilniaus publika susitikti anksčiau nei po dar penkiolikos metų.
