Su iraniečiais reikia atsargiai. Pavyzdžiui, parodžius susižavėjimą kokiu nors daiktu, tarkim, knyga ar papuošalu, gali būti, kad jo savininkas jums jį tiesiog padovanos. Iranas kupinas banalių tiesų apie gerumą, prie kurio priprasti ne taip paprasta.
Šalyje, kurioje draudžiama dainuoti ir šokti, dainų ir šokių – netikėčiausiose vietose – pamačiau daugiau nei Lietuvoje pamatyčiau per kelerius metus.
Vestuvininkų automobilių spiečius (ne kolona, o spiečius su nesuskaičiuojamu žmonių skaičiumi automobiliuose) chaotiškai rieda vakarinėmis miesto gatvėmis. Juos lydi jauniklių po du arba tris apsėsti motociklai.
„Va dabar jie šoks“, – matydamas spiečiaus priešakyje stojančius motociklus sako mus visą kelionę lydėjęs studentas Ehsanas, galiausiai tapęs puikiu draugu.
Motociklai stoja, užblokuoja dvi eismo juostas, nuo jų nulipę jaunuoliai ploja, iškėlę rankas šoka – vidury judrios gatvės blokuodami eismą ir rizikuodami būti suimti, jei pakliūtų policijai į akis. Ne už eismo taisyklių pažeidimus, o už šokį. Irane pereiti gatvę bet kurioje vietoje arba važiuoti greitkeliu atbulomis yra norma.
Irano senojoje sostinėje Isfahane – labiausiai europietiškame ir jaukiausiame iš didžiųjų miestų – vienoje iš Chadžu tilto, kuris vienas pats nusipelno atskiro pasakojimo, arkų vakarais renkasi dainininkai. Gyva muzika Irane draudžiama, išskyrus koncertus, kuriuose publika turi sėdėti, o pradedančius linguoti prieina ir apramina specialiai tam samdyti apramintojai.
Chadžu patiltės centrinės arkos dainininkai – vyrai. Penkiasdešimties ir vyresni. Kartkartėmis vieną kitą susemia policija, palaiko areštinėje, kad kitiems būtų baisiau. Tačiau jie renkasi, prie jų jungiasi jauni – atėję įstoja dainuoti ir jau bedainuodami apeina vyresniuosius spausdami jiems rankas. Prie mūsų – ko gero, vienintelių užsieniečių iš kelių dešimčių paklausyti sustojusių žmonių – prieina vienas iš jaunesniųjų dainininkų. Paklausia, iš kur, o kita daina skamba dedikuota mums.
Kažkas padvigubina šio koncerto nelegalumą paprašydamas padainuoti uždraustą dainą. Tiksliau, patrigubina, nes nelegalu ne tik dainuoti, bet ir burtis viešose vietose. Prie abiejų tunelio galų atsistoja po dainininką (pasergės, ar nepasirodys policija), o daina skamba kiek tyliau.
Iraniečiai ekspresyvūs, dainingi, mokantys ir norintys džiaugtis ir linksmintis šokiu ir daina. Visa tai giliai persų kultūroje, kurioje garbinami poetai, o jų gražiausios eilės virtusios dainomis, kurių melodijas dainuojantieji moka be natų – tik skaito dainos žodžius.
Kita vertus, muzikuoti Irane galima kiek tik nori. Arba namuose, nes privati nuosavybė gerbiama, arba jei žinai, kam susimokėti kyšį. Į tokį nelegalų koncertą restorane lietuvių grupelę nusivedė žmogus, su kuriuo susipažinome Irane. Jis pats, beje, yra buvęs policininkas.
Iranas yra korumpuota (daugiau nei turėtų būti) ir represyvi valstybė. Tačiau nuostabi šalis – dėl jos žmonių. Tai banalu taip pat kaip Gruzijoje ar Birmoje, bet tai tiesiog tiesa.
Susidūrimai su žmonėmis, dideli ir maži, ko gero, buvo didžiausias kelionės nuotykis. Paklausius patiltės koncerto Isfahane prie mūsų priėjo jaunas, tačiau nebe studentiško amžiaus vyrukas – tvarkingas, su nešiojamo kompiuterio krepšiu pašonėje. Sako, nori mums papasakoti apie tiltą, vedasi į šoną, rodo, kalba, galiausiai praleidžia su mumis kone pusvalandį.
Gal uždarbiauja, galvojau iš pradžių. Pasirodo, ne. Jis tiesiog norėjo mums papasakoti apie tiltą. Pasiūlęs pinigų būčiau likęs kvailio vietoje. Jis tarptautinės įmonės inžinierius. Atsisveikina, linki sėkmės, nueina.
„Sutikti tokius žmones kaip jūs yra neeilinė patirtis“, – atsisveikindamas sakau jam, kvailai apstulbęs ir susižavėjęs. Susižavėjęs nepaisant to, ką jau anksčiau apie iraniečius sužinojau Mašhade.
Mašhadas yra antras pagal dydį Irano miestas pačiuose šiaurės rytuose – netoli Afganistano ir Tadžikistano pasienio. Iš mūsų maršruto jis iškrito visiškai – po beveik tūkstantį kilometrų nuo bet kurio kito kelionės taško. Teheraniečiai stebėjosi: ko į jį trenktis, jei nesame piligrimai. Sulenktomis kojomis tvankiame autobusiuke dardėdamas maždaug pusiaukelėje ėmiau jiems pritarti. „Juk tai tas pats, kas važiuoti iš Vilniaus į Berlyną, ir tik tam, kad pamatytum vieną bažnyčią!“ – piktinausi sau mintyse. Nuvažiavęs supratau: buvo verta.
Mašhado centre esanti šventykla yra 70 futbolo aikščių dydžio kompleksas, laikui bėgant išsikerojęs aplink 9 amžiaus pradžioje čia palaidoto imamo Rezos kapą.
Reza yra aštuntasis imamas arba, kitaip tariant, aštuntasis iš dvylikos po pranašo Muhamedo mirties tiesiogiai Dievo pasirinktų dvasinių lyderių. Tai vienintelis Irane palaidotas šventasis, o jo kapas – piligrimų traukos centras.
Didžiausią įspūdį paliko ne architektūra ir ne nemenkas persų geometrijos žinias liudijantis šventyklos dekoras, ne milžiniški kilimais nukloti šventyklos kiemai ir ne prie imamo kapą dengiančio puošnaus auksuoto „narvo“ besigrūdantys žmonės, siekiantys paliesti ir per imamą paprašyti Dievo užtarimo, pagalbos ar sveikatos. Ne per kitų rankas virš galvų kapo link perduodami vaikai ar kūdikiai ir ne tai, kad į kapą piligrimai meta aukso dirbinius, pinigus ar kitus savo daiktus.
Burna atvipo sužinojus, kad šimtai šventykloje dirbančių žmonių yra savanoriai. Tai nebe jauni žmonės, kai kurie išsilavinę ir gerus darbus turintys, pavyzdžiui, teisininkai, mėnesius laukiantys, kol ateina jų eilė neatlygintinai padirbti gidais, batų surinkėjais, tvarkos prižiūrėtojais ar valytojais. Net šventyklą remontuojantys statybininkai yra savanoriai. Kainuoja tik statybinės medžiagos. Tačiau surinkus į kapą sumetamą auksą ir net atidalinus jo tiek, kiek reikės išlydyti ir panaudoti kito kapo apdangalo dekorui (apdangalai periodiškai keičiami), statybinės medžiagos, ko gero, nedidelė problema.
Jei nebūtume paklausę mus šventykloje lydėjusio gido, kiek laiko jis čia dirba, šis tikriausiai būtų pasikuklinęs ir nepasigyręs, kad visi čia savanoriai.
„Štai kaip mes mylime šį žmogų“, – apie imamą Rezą reziumavo maždaug penkiasdešimties metų vyras. Galimybę padirbėti šventykloje jis gavo greičiau nei kiti, kadangi laisvai kalba angliškai ir moka dar dvi – vokiečių bei prancūzų – kalbas.
Beje, jei jūs atvykėlis, Mašhado šventykloje jums priklauso nemokami pietūs, tik užsisakyti reikia iš anksto. Jei Irane susipažinsite su žmogumi ir išreikšite susižavėjimą kokiu nors jo turimu daiktu, rizikuojate, kad jį jums padovanos. Taip atsitiko vienai Irane laikinai gyvenančiai lietuvei dėl drabužio bei vienai iš mano bendrakeleivių, kuriai buvo padovanota knyga.
Visiškai nepažįstamas žmogus gali pakviesti pas save į svečius. Tiesiog degalinėje. Nenuėjome, nes kai litras dyzelino kainuoja apie 15 lietuviškų centų, nekeliauti yra nuodėmė.
Gatvėje jus kartą per dieną sveikina atvykus į Iraną, klausia, ar patinka, ir linki sėkmės. Prekybininkai turguose santūrūs – vos vienas kitas mandagiai pasiūlo savo prekes. Jokių marokietiškų ar egiptietiškų priskretėlių, kurie neatlyždami sektų iš paskos.
Prie lietuvių merginų prieina vyresnio amžiaus moteris ir glostydama petį sako veri biūtiful, veri biūtiful.
Iraniečiai keliaudami nesinaudoja GPS navigacija ir nepasikliauna žemėlapiais. Puikiai veikia socialinis GPS (tam, kad įsidiegtum, tereikia išmokti farsi kalbą) – atsidarai langą ir klausi kelio. Jei tai prekybininkas, jis greičiausiai numes sveriamą melioną, prieis prie mašinos ir rodydamas rankomis kryptį paaiškins kelią, o už jo nugaros stovintis meliono pirkėjas antrins ir tikslins.
Taigi sutikę paslaugųjį vyruką prie tilto Isfahane turbūt neturėjome labai nustebti, bet priprasti prie gerumo nėra paprasta. Keliaudami po Iraną susiraskite pagalbininkų, pavyzdžiui, vairuotoją ir vertėją. Arba stenkitės susitikti ir pabendrauti su kuo daugiau žmonių. Jei jums pasiseks, jie ir bus jūsų kelionė po Iraną.
Daugiau įspūdžių iš Irano – kitame IQ savaitraščio numeryje.
