E. Lucasas: „Rusijos saugumo tarnybose taip pat vyrauja nepotizmas ir kompetencijos stoka.“
Britų savaitraščio „The Economist“ tarptautinių naujienų redaktorius Edwardas Lucasas netrukus išleis knygą „Apgaulė“ (angl. „Deception“), skirtą Sovietų Sąjungos ir Rusijos specialiųjų tarnybų veiklai Vakaruose apžvelgti. E. Lucasas Rusiją atvirai vadina „šnipų valstybe“ ir teigia, kad pastarųjų metų Rusijos slaptosios tarnybos kelia vis daugiau susirūpinimo Vakarų valstybėms. Apie nematomą Rusijos veiklą su E. Lucasu kalbėjosi IQ politikos redaktorius Tomas Janeliūnas.
– Apie ką bus jūsų naujoji knyga?
– Knyga apie tai, kodėl Rusijai sekasi šnipinėti, o Vakarams – ne. Ir kodėl mums tai turėtų rūpėti.
– Kokią reikšmę šiuo metu turi specialiosios tarnybos didžiųjų valstybių užsienio politikoje?
– Priklauso nuo to, apie kokią valstybę kalbame. Šis vaidmuo gali smarkiai skirtis. Tarkime, Rusija yra tikra „šnipinėjimo valstybė“. Sovietų Sąjungos specialiosios tarnybos ir dabar Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FST) yra suaugusios su valstybe ir turi didelę įtaką vidaus ir užsienio politikai. Tai visai kitoks modelis, nei įprasta Vakaruose – ten specialiosios tarnybos tėra vienos iš daugelio agentūrų ir neturi didžiausios įtakos.
– Kuo Baltijos šalys yra įdomios užsienio žvalgybos tarnyboms, ypač Rusijai?
– Baltijos šalys ilgą laiką buvo įvairių šalių žvalgybos tarnybų „mūšio laukas“. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą čia vyko intensyvi žvalgybos veikla, britai taip pat skyrė daug dėmesio šioms šalims. Penktojo–šeštojo dešimtmečio Vakarų žvalgybinės operacijos Baltijos šalyse patyrė didžiulių nesėkmių. O atkūrus nepriklausomybę Baltijos šalyse po 1990-ųjų Vakarų valstybių žvalgybos tarnybos vėl čia sugrįžo – jau kaip į šalis, iš kurių galima stebėti Rusiją. Pačios Rusijos saugumo tarnybos išlaiko nuolatinį dėmesį Baltijos šalims. Aš neturiu viso vaizdo, tačiau tokie faktai, kad Estijos Gynybos ministerijos aukštas pareigūnas (Hermanas Simmas – red. past.) šnipinėjo Rusijai beveik dešimt metų, rodo, kokias galimybes ir dėmesį Rusija skiria Baltijos šalims. Ypač Baltijos šalių santykiams su NATO.
– Šaltojo karo metais Londone veikė vienas plačiausių sovietinių agentų tinklas. Kaip yra šiuo metu? Ar Londonas ir dabar yra vienas svarbiausių taškų Rusijos žvalgybos žemėlapyje?
– Išties Londonas yra viena iš didžiųjų pasaulio šnipinėjimo sostinių. Galbūt tik Vašingtonas yra svarbesnis Rusijos žvalgybai. Tačiau nebūtina reziduoti toje šalyje, kurią nori šnipinėti. Paprastai šnipinėjama iš kitos šalies – jei šnipinėji Berlyne, tai gali reziduoti Kopenhagoje, ir panašiai. O Šengeno zonos susitarimai tokią veiklą labai palengvina. Be to, Rusijos žvalgybų tarnybų darbuotojai dažnai keičia savo rezidavimo vietas Europoje.
Rusijos saugumo tarnybos išlaiko nuolatinį dėmesį Baltijos šalims.
– Kiek ši Rusijos žvalgybos veikla kelia susirūpinimo Vakarų šalims?
– Viena priežasčių, kodėl nusprendžiau rašyti knygą – tai, kad Vakarų šalyse trūksta supratimo, kaip giliai gali būti įsiskverbusi Rusijos žvalgyba. Vakarų visuomenės ir valstybės sistemos yra gana patiklios ir atviros – jos vertina laisvą judėjimą, siekia įvairių barjerų panaikinimo. Tai daro jas labai lengvai pažeidžiamas. Palyginti su tuo, koks egzistavo įtarumas Šaltojo karo metais, dabar viskas labai pasikeitė. Todėl kontržvalgybine prasme yra kur kas sunkiau dirbti ir užkirsti kelią šnipinėjimui.
– Kokia dabartinė Rusijos specialiųjų tarnybų padėtis? Kaip Rusijos specialiosios tarnybos pasikeitė nuo Šaltojo karo pabaigos?
– Sakyčiau, pasikeitė per mažai. Buvo labai trumpas laikotarpis 10-ojo dešimtmečio pradžioje, kai KGB vaidmuo buvo sumažėjęs. Tačiau dabar vėl specialiosios tarnybos sukoncentravo savo įtaką ir galias. Šiuo metu FST yra per daug galinga ir tai labai blogai visai visuomenei. Sergejaus Magnitskio istorija (teisininkas, kuris atskleidė itin plataus masto korupcijos procesus Rusijoje, buvo nužudytas Rusijos kalėjime 2009 m. dar prieš įvykstant teismo procesui – red. past.), prie kurio žūties, įtariama, prisidėjo FST, tik iliustruoja tą baisią situaciją Rusijoje.
– Tačiau pastaraisiais metais Rusijos saugumo tarnybos ne kartą atsiskleidė viešai, padarė bent keletą didelių klaidų. Galima prisiminti Aleksandro Litvinenkos nužudymą arba Annos Chapman ir jos bendražygių išsiuntimą iš JAV. Ar tai liudija, kad Rusijos saugumo tarnyboms trūksta profesionalų, o gal tiesiog nebesirūpinama tinkamai paslėpti saugumo tarnybų veiklos?
– Rusijos saugumo tarnybose taip pat vyrauja nepotizmas ir kompetencijos stoka, kaip ir daugelyje kitų Rusijos valstybės institucijų. Taip pat manau, kad organizuoto nusikalstamumo ir saugumo tarnybų veiklos persidengimas irgi gerokai pakenkė saugumo tarnyboms ir mažina jų efektyvumą. Tačiau nepaisant to, rusų žvalgybininkai yra labai patyrę ir pavojingi – jie tarnauja labai ilgai, naudojasi tokiomis taktikomis, kokios netaikomos Vakarų saugumo tarnybose. Rusijos saugumo tarnybos turi labai daug resursų, todėl net jei jos kenčia dėl bendrų Rusijai problemų, dar nereiškia, kad jas galima nuvertinti.
