Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis yra viena ryškiausių asmenybių Europos politikos arenoje. Interviu Latvijos savaitraščio „Ir“ apžvalgininkui Paului Raudsepui jis daugiausia kalbėjo apie ES ir pasaulio reikalus, tačiau pokalbyje ne kartą buvo paliesta ir santykių su Lietuva tema.
Prieš kiek daugiau nei metus, kai euro zonos krizė buvo ypač paaštrėjusi, jūs sakėte, kad didžiausią pavojų Lenkijai kelia ne Rusijos raketos, o euro zonos iširimo grėsmė. Ar dabar jaučiatės saugesni?
– Nenorėčiau tvirtinti, kad mano kalba (Berlyne 2011 m. lapkritį – red. past.) buvo išskirtinės reikšmės, tačiau, mano manymu, vokiečiai padarė tai, ką reikėjo. Jie finansavo gelbėjimo programas ir vadovavo mėginimams reformuoti euro zonos ekonominį valdymą. Palūkanų normų, kurias už paskolas moka stabiliosios ir krizės paliestos valstybės, skirtumai dramatiškai sumažėję, pavyzdžiui, Graikijoje skolinimosi kaina per metus smuko nuo 35 iki 11 proc. Todėl atrodo, kad nepasitikėjimas sumažės.
Jei būsime apdairūs, krizę, regis, pavyks įveikti. Be to, kolegoms iš Vakarų Europos vis sakau, kad yra šalių, kurios sugebėjo susitvarkyti ir dėl savo problemų nekaltino visų kitų. Pavyzdžiui, Latvija nukentėjo labiausiai, tačiau padarė daugiausia, kad įveiktų krizę.
Neseniai skaičiau tokią Lenkijos prezidento patarėjo Romano Kuźniaro išsakytą mintį: „Euro įvedimas yra mūsų ekonominio ir finansinio saugumo klausimas. Yra rizika, kad priešingu atveju Lenkija šiame procese bus nustumta į ES periferiją. Tai daug svarbiau nei išlaidos, patirtos dėl skubos įvedant eurą.“ Ar iki šiol buvęs santūrus Lenkijos požiūris dėl euro įvedimo keičiasi?
– Mūsų požiūris nėra santūrus. Jei nebūtų įvykusi euro zonos skolų krizė, tikėtina, kad mes būtume į ją įstoję jau šiemet. 2007-aisiais, pradėdamas eiti ministro pirmininko pareigas, Donaldas Tuskas 2013-uosius minėjo kaip galimą įstojimo datą. Tačiau krizė iš mūsų atėmė šią galimybę. Mūsų situacija skiriasi nuo Latvijos ar Lietuvos, nes mūsų valiuta nesusieta su euru, jos kursas nefiksuotas. Dar neatitinkame visų kriterijų, kad įstotume į euro zoną, be to, mums prireiks keisti konstituciją. Tad mums sunkiau, tačiau esame pasiryžę tai padaryti iki šio dešimtmečio pabaigos.
Ar jums kelia nerimą tai, kad euro zona gali tapti „tikrąja“ ES ir kad šalys už jos ribų gali likti periferijoje?
– Mes linkę manyti, kad dabar priimtas septynerių metų biudžetas bus paskutinis didelis biudžetas visoje ES. Didžioji dalis būsimojo biudžeto, kuris veiks sustiprinto solidarumo ir tarpusavio stebėjimo sąlygomis, fondų, skirtų socialinei paramai, bankų sistemai palaikyti ir t. t., bus prieinami tik esantiems euro zonoje. Tai yra papildomas stimulas prie jos prisijungti.
Ar jus tenkina ką tik priimtas septynerių metų ES biudžetas?
– Tai taupymo biudžetas. Pirmą kartą per ES istoriją jis yra mažesnis už ankstesnį. Derybose Lenkijai pavyko pasiekti savo tikslus ir gauti daugiau lėšų, nei buvo skirta ankstesniame biudžete, ir išsaugoti sanglaudos fondus. Tai leis mūsų infrastruktūrai išlikti konkurencingai, palyginti su kitomis Europos šalimis. Tačiau kai kurie žemdirbiai nepatenkinti, kad jų gaunamų subsidijų lygis vis dar atsilieka nuo ES vidurkio. Jos nedidėja taip greitai, kaip žmonės norėtų. Tačiau reikėtų atminti, kad vokiečiams subsidijos bus sumažintos 20 proc., tad lenkai pinigų gaus daugiau. Be to, žemdirbiai lenkia kitas socialines grupes, kurių lygis sudaro 64 proc. ES vidurkio.
Dėl Visagino atominės elektrinės dar nesame gavę įtikinamo pasiūlymo, kuriuo remdamiesi galėtume atlikti reikalingus skaičiavimus.
Man atrodo, reikėtų džiaugtis tuo, kad turime biudžetą. Alternatyva būtų buvusi daug blogesnė. Kasmečiai biudžetai būtų reiškę, kad teoriškai būtume turėję galimybę išleisti daugiau pinigų, tačiau faktiškai išleidę mažiau.
Atskirame Europos infrastruktūros tinklų fonde yra du dideli projektai, susiję tiek su Baltijos valstybėmis, tiek su Lenkija. Vienas jų – „Rail Baltica“. Ar Lenkija pasirengusi imtis aktyvesnių veiksmų, kad ši greitaeigių traukinių linija, turinti sujungti Taliną su Varšuva, būtų nutiesta?
– Mes atsiliekame geležinkelių tinklų modernizacijos srityje. Esame padarę daugiau nei pusę numatytų darbų tiesdami kelius, tačiau darbas geležinkelių sistemoje dar tik prasideda. Pirmiausia turime sutelkti dėmesį į pagrindines problemines vietas pačioje Lenkijoje: Varšuva–Vroclavas, Varšuva–Ščecinas. Vėliau labai džiaugtumės, jei Baltijos šalys norėtų turėti gerai išplėtotą geležinkelio jungtį. Tačiau mes, pavyzdžiui, vis prašome mūsų partnerių lietuvių atnaujinti geležinkelio liniją nuo Mažeikių naftos gamyklos iki Ventspilio, tačiau tai nedaroma. Bijau, kad darbai daug kur vėluoja.
Kitas mūsų bendrus interesus liečiantis projektas šiame fonde yra gamtinių dujų linijos iš Lenkijos į Lietuvą tiesimas.
– Esame siūlę tokią galimybę, tiek aš savo lygmeniu, tiek visiškai neseniai ir premjerų lygmeniu. Tai labai brangus projektas, jis kainuoja beveik pusę milijardo eurų. Jis neturi ekonominės prasmės be ES paramos. Tačiau manome, kad neverta Lietuvoje tiesti ir šios linijos, ir statyti suskystintųjų dujų terminalo. Abu projektai neatsipirks. Čia jau lietuvių apsisprendimo klausimas, ką jie pasirinks.
Grįžkime prie bendresnių ES klausimų – žinoma, kad neseniai priimtas ES biudžetas bus mažesnis už dabartinį pirmiausia dėl Didžiosios Britanijos daromo spaudimo. Jūs esate atvirai kalbėjęs apie Didžiojoje Britanijoje augantį euroskepticizmą. Ar faktą, kad Didžioji Britanija galėtų išstoti iš ES, laikote realia grėsme?
– Jei bus bent kiek nors politinės lyderystės, tai neįvyks. Tačiau būtina, kad politiniai lyderiai netarpininkaujant eurofobinei spaudai britams paaiškintų, kaip ES iš tiesų veikia, kaip iš tikrųjų priimamos ES direktyvos, kokių yra pranašumų ir kokių problemų gali kilti būnant ne ES. Problemos didelės – jas savo kalboje sausio pradžioje išdėstė ministras pirmininkas Davidas Cameronas.
Kodėl mums taip svarbu, kad Didžioji Britanija liktų ES?
– Nes britai yra ekonominio liberalizmo rėmėjai, jie padeda įtvirtinti gerus ryšius su JAV. Jie turi „minkštą valdžią“, diplomatinę jėgą, jie stiprūs karinėje srityje. Per juos mums lieka atviri jūrų keliai, ir tai naudinga mums, gyvenantiems žemyne. Mums būtų labai gaila, jei jie išstotų iš ES.
Pakalbėkime saugumo klausimais – vasarį NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmusenas pakvietė Rusiją ir Baltarusiją būti atviresnes dėl karinių manevrų Baltijos šalių regione. Ar jums kelia nerimą auganti Rusijos karinių pajėgų koncentracija mūsų regione ir didieji manevrai, kuriuos jie organizuoja?
– Formaliai jau esu išsakęs savo prieštaravimus dėl pastarųjų didžiųjų manevrų „Zapad 2009“, nes jų scenarijus buvo provokuojantis (šiuose ir paraleliai vykusiuose manevruose „Ladoga 2009“ buvo imituojamas scenarijus, pagal kurį karinės pajėgos užpuola Baltijos šalis ir panaudoja atominį ginklą prieš Lenkiją – red. past.). Tikiuosi, kad ateityje manevrai vyks pagal visus nustatytus tarptautinius atvirumo reikalavimus, tokius kaip Vienos susitarimas ir NATO bei Rusijos tarybos principai. Tad mums būtinas visiškas atvirumas planuojant ir vykdant manevrus, su stebėtojais ir panašiai. Mes nenorime Rusijos laikyti grėsme ir manome, kad pačiai Rusijai nederėtų elgtis taip, tarsi ji būtų grėsmė.
Yra ir kitų saugumo klausimų, pavyzdžiui, priešraketinės gynybos sistemos įrengimas Lenkijoje. Rusijos teiginiai šia tema buvo labai provokuojantys, pavyzdžiui, vienas generolas pranešė, kad tokios sistemos įrengimo atveju Rusija galėtų prieš Lenkiją surengti raketinę ataką.
– Tokie teiginiai nepadeda. Manome, kad JAV priešraketinės gynybos sistemos trečiasis etapas neturi jokios įtakos Rusijos sugebėjimui save apsaugoti atominiu ginklu, ir mes prašome buvusio Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo bei dabartinio prezidento Vladimiro Putino laikytis pažado, kad jie imsis atsakomųjų veiksmų tik tuomet, jei bus pereita prie ketvirtojo etapo. Iki to laiko praeis mažiausiai dešimt metų.
Kiek priešraketinė gynyba išplėtota Lenkijoje šiuo metu?
– To reikėtų klausti JAV vyriausybės, tačiau, kiek suprantu, antrojo etapo ginkluotė šiuo metu įrengiama Rumunijoje, o netrukus bus pradėta planuoti įrengti bazę ir Lenkijoje.
Šį rudenį Baltijos šalyse ir Lenkijoje vyks didieji NATO reagavimo pajėgų manevrai „Steadfast Jazz“. Koks šių manevrų tikslas ir kaip klojasi parengiamieji darbai?
– Tai bus pirmieji NATO manevrai naujųjų šalių dalyvių teritorijoje nuo mūsų įstojimo į organizaciją 1999 m. Kariniai aljansai turi būti pasirengę įvairiems scenarijams. Labai svarbu, ir mes tai kruopščiai sekame, kurios valstybės dalyvaus manevruose. Nes didesnė tikimybė, kad tie, kurie pasirengę atsiųsti savo karines pajėgas esant taikai, bus pasirengę ir neramumų atveju.
Žiūrint į platesnį saugumo kontekstą, ar jums nekelia susirūpinimo JAV prezidento Baracko Obamos kalbos apie „posūkį“ į Aziją ir dėl to mažesnį dėmesį Europos ir mūsų regiono reikalams?
– Jis įvardijo procesą, kuris jau kurį laiką vyksta: aljanso ryšių stiprinimas su Japonija, Ramiojo vandenyno laivyno stiprinimas ir gerai žinomi santykiai su Kinija. Tai mūsų nestebina, tačiau tai reikalauja Europos atsako. Mums reikia prisiimti didesnę atsakomybę už savo saugumą.
Lenkija pastaraisiais metais nesutarė su Lietuva dėl ten gyvenančių lenkų mažumos. Kokie santykiai yra dabar?
– Atmosfera pagerėjo, kai darbą pradėjo nauja Vyriausybė. Būdami didesni partneriai, jaučiame atsakomybę žengti pirmą žingsnį, todėl esame pateikę įvairių pasiūlymų, paramą Lietuvai pirmininkaujant ES, naujų investicijų – jau minėtą dujotiekį. Tikimės, kad Lietuva priims draugiškai ištiestą ranką.
Jūs esate pirmasis Lenkijos užsienio reikalų ministras, aplankęs Latviją per pastaruosius dešimt metų.
– Bet aš čia lankiausi ir kaip gynybos ministras.
Tačiau susidaro įspūdis, kad pastaruoju metu Lenkija rodo didesnį dėmesį Latvijai. Ar tam yra kokių nors priežasčių?
– Pernai čia lankėsi ir mūsų prezidentas. Bet nereikia užmiršti, kad mes nuolat susitinkame Briuselyje. Žinoma, vienas kito lankymas namie – ypatingas įvykis, tačiau ES procesas mus visus padaro pažįstamais. Taip, tiesa – mes Baltijos šalis laikome labai svarbiomis partnerėmis ir labai džiaugiamės, kad Latvija dalyvavo mūsų Višegrado susirinkime (Višegrado grupę sudaro Lenkija, Čekija, Vengrija ir Slovakija, jų susitikimas vyko vasario 20 d. Gdanske – red. past.) kartu su kitais Baltijos regiono atstovais.
Viena finansų krizės pamokų yra tai, kad mūsų ekonomikos modelis – sureguliuoti finansai, aukštas visuomeninių paslaugų kokybės lygis, išvystyta pramonė – yra tai, ko, regis, reikėtų ir likusiai Europai. Mūsų ir Baltijos regionas yra ta Europos dalis, kurios ekonomika auga. Todėl, man atrodo, mūsų prekės ženklą reikia padaryti matomesnį.
Kaip apibūdintumėte Lenkijos santykius su Rusija?
– Jie pragmatiški, tačiau trapūs. Prekyba sparčiai vystosi ir yra pasiekusi beveik 38 mlrd. JAV dolerių. Esama kelių bendrų iniciatyvų. Mūsų pasienio gyventojams supaprastintas vizų išdavimo režimas – tai liečia 3 mln. žmonių Kaliningrade ir Lenkijos pasienio regionuose. Sprendžiami kai kurie sudėtingi klausimai. Rusija mums yra perdavusi dalį Chatynės (kurioje 1941 m. sovietinio saugumo pajėgos nužudė daugiau nei 20 000 Lenkijos armijos karininkų – red. past.) dokumentų. Lenkijos katalikų ir Rusijos stačiatikių bažnyčios yra pradėjusios susitaikymo procesą. Tačiau esama ir kai kurių iš esmės konkuruojančių interesų bei keletas dalykų, kurie aštrina santykius. Pavyzdžiui, faktas, kad dar negrąžintos katastrofą patyrusio mūsų prezidento lėktuvo nuolaužos (2010 m. Lenkijos prezidento Lecho Kaczyńskio lėktuvas patyrė avariją, bandydamas nusileisti Smolenske – red. past.). Tad vaizdas nevienareikšmiškas, tačiau mes stengiamės į tai žiūrėti pragmatiškai.
Lenkija buvo labai susirūpinusi dėl dujotiekio „Nordstream“ tiesimo Baltijos jūroje, kuris jungia Rusiją ir Vokietiją, apeidamas Lenkiją. Dujotiekis yra. Ar jaučiate kokių problemų?
– Mums atrodo, kad tai buvo pinigų švaistymas, nes buvo galima per pusę pigiau nutiesti antrąjį dujotiekį šalia jau esančios „Jamal“ linijos, kuri eina per Lenkiją. „Nordstream“ apkrova šiuo metu yra tik 30 proc., todėl šiuo klausimu mūsų nuomonė nepasikeitė.
Kokia jūsų nuomonė dėl Rusijos planų statyti atominę elektrinę Kaliningrade? Ar jus jaudina saugumo klausimas, ar manote, kad ji galėtų Lenkijai tiekti elektros energiją?
– Jau esame pranešę apie milžinišką investicinę programą mūsų pačių elektros energijos gavybos srityje. Planuojame tapti elektros eksportuotojais, o ne importuotojais.
Ar tai reiškia, kad neketinate įsitraukti ir į Visagino atominės elektrinės projektą Lietuvoje?
– Mes vis dar nesame gavę įtikinamo pasiūlymo, kuriuo remdamiesi galėtume atlikti reikalingus skaičiavimus.
R. Sikorskis
Gimė 1963 m. vasario 13 d. Bydgoščiuje (Lenkija).
Oksforde studijavo filosofiją ir politologiją. 1986–1989 m. buvo savaitraščių „Spectator“ ir „The Observer“ korespondentas Afganistane, Angoloje ir Jugoslavijoje. 1990–1991 m. buvo laikraščio „The Sunday Telegraph“ korespondentas Lenkijoje.
1992 m. paskirtas gynybos ministro pavaduotoju, 1998–2001 m. buvo užsienio reikalų viceministras. Vėliau buvo projekto „New Atlantic Initiative“ direktorius Amerikos verslo institute Vašingtone.
2005 m. Bydgoščiuje išrinktas Lenkijos Senato nariu. 2005 m. spalio 31 d. R. Sikorskis paskirtas gynybos ministru.
Nuo 2007 m. lapkričio 16 d. eina užsienio reikalų ministro pareigas Donaldo Tusko vyriausybėje.
