Aktualus ir dabar
Po 20 metų prisimename visame pasaulyje pripažintą stebuklą – Baltijos kelią, kai milijonai gyventojų sujungė trijų Baltijos valstybių sostines ir drąsiai pareikalavo laisvės. Pasak akcijos iniciatorių, tuomet tvyrojusios dvasios atkurti neįmanoma. Tačiau nūdienai Baltijos kelias būtinas kaip vienybės ir orumo simbolis, bepaklystančių amžinų vertybių gurkšnis.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio narė, Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signatarė teisininkė Zita Šličytė tikina, kad Baltijos kelią į savo širdis turi įsileisti ir jaunimas, kuriam neteko to išgyventi. Teisės mokslų daktarės teigimu, Baltijos kelias ir šiandien reikalingas – kaip į amžinas vertybes vedantis nesibaigiantis takas.
„Visi mes turime žinoti savo šalies istoriją, net ir tie, kurie gimė po 1989-ųjų. Juk istorijos nežinantis žmogus taip ir lieka vaikas. Baltijos kelias mums simbolizuoja ne tik po ilgų okupacijos metų atgautą laisvę. Šiandien jis turi kitas aktualijas. Veda į optimizmą, primena apie amžinas vertybes, atveria tiesą ir suteikia stiprybės. Tiesa, fiziškai ar dvasiškai pakartoti, išgyventi tos prieš dvidešimtmetį susidariusios atmosferos neįmanoma. Bet juk Baltijos kelias – ne tik susikibimas už rankų. Tai nacionalinio orumo ženklas“, – teigė signatarė.
Z.Šličytė patikino ne kartą girdėjusi nusivylusių lietuvių kalbas apie nepateisintus lūkesčius laisvoje gimtinėje. Ypač tai aktualu šiandien, užklupus sunkmečiui ir vis labiau didėjant emigracijai. Tačiau tokį požiūrį į istoriją ir šalies raidą teisininkė vadina siauru.
„Ar įmanoma nusivilti Baltijos keliu ir iškovota laisve? Buvo laikas, kai jos siekę dešimtys tūkstančių jaunų lietuvių mirė žiauriai kankinami pamiškėse. Jie turėjo tą patį tikslą kaip ir Baltijos kelio dalyviai. Todėl nusivylimo žodžiai, kad veltui tuomet į bendrą žmonių grandį stojau, kyla iš per didelio savęs sureikšminimo. Kaip manote, ar kritę Laisvės armijos partizanai taip pat susireikšmintų, ar drįstų nusivilti?“ – svarstė moteris.
Nusileisti nereikia
Z.Šličytė įsitikinusi, kad Baltijos kelias unikalus ir juo reikia didžiuotis – juk laisvė iškovota taikiai. Pasak jos, labiausiai nusivylę lieka tie, kurie atsivilko sovietmečio šleifą – polinkį girtauti, vogti, pavydą ir godumą.
„Paklauskite čečėnų, kaip jie įvertintų be kraujo iškovotą laisvę. Juk Baltijos kelias jokių aukų nepareikalavo. Galime palyginti su karu keliuose – buvo laikas, kai kone kiekvieną savaitgalį Lietuvoje po keliolika jaunų vyrų avarijose žūdavo. Esu įsitikinusi: nusivilti neturime kuo. Turime stebuklą, už kurį privalome dėkoti Dievui. O tai, kad nemokame tvarkytis, esame patys ir kalti. Dar iš sovietmečio atsivilkome šleifą – girtuoklystes, vagystes, godumą, pavydą. Norime daugiau, nei mums reikia, nei galime suvartoti. Keikiame valdžią, kurią patys ir renkame. Sovietmetis mus sugadino, dabar skiname jo vaisius. Bet viskas pataisoma“, – kalbėjo signatarė.
Pasak Z.Šličytės, laukti geresnių laikų ar didvyrio išvaduotojo nėra reikalo. Tiesiog kiekvienas pirmiausia turėtų nuo savęs pradėti keistis, kaskart suvesti sąskaitas su sąžine, saugotis ir ginti savo vaikus nuo netinkamos informacijos.
Apie įtemptus Lietuvos ir Rusijos santykius teisininkė kalba drąsiai. Jos įsitikinimu, lietuviai turi teisę reikalauti didžiosios kaimynės atgailos už padarytą žalą. Tačiau, norėdami tai daryti iškelta galva, privalo ir patys įstatymams nenusižengti.
„Lietuva neprivalo nusileisti. Nuolankumas rezultatų neduoda. Juk susigūžusį vaiką stipresni dar labiau erzina, užkabinėja ir tyčiojasi. Šalių santykiai yra lygiai tokie patys, kaip ir žmonių. Nepriklausomai nuo išorės ar turtų, Lietuva turi likti ori ir pagal įstatymus reikalauti atsakomybės. Bet pirmiausia patys įstatymams negalime nusižengti. Kaip aš galiu smerkti Rusijos politiką, jei žinau, kad iš tiesų į pieną dedamas tetraciklinas – norima ilgiau jį išlaikyti. Arba sakyti, kad lietuviai kontrabandos neveža, kai Klaipėdos turgus knibžda nuo kontrabandinių cigarečių pardavėjų? Žinoma, jei tikrina tik Lietuvos vežėjus, tai jau diskriminacija. Bet galėtume visai kitaip už savus stoti, jei patys įstatymų nepažeistume“, – sakė teisininkė.
Atsiprašys protingas
Signatarės nuomone, mūsų šalies verslininkai visiškai neprivalo kabintis į Rusijos rinką, jeigu joje nėra pageidaujami. Juk dabar keliai prekybai atviri į bet kurią kitą valstybę. Pasak Z.Šličytės, įsikibę tie, kuriuos veda savanaudiški tikslai.
„Rusija iš tiesų yra neprognozuojama, tarptautinių sutarčių nelinkusi laikytis šalis. Joje išlikusi didžiulė sovietinė netvarka – juk Stalinas pats inteligentus sunaikino. O lietuviams ta netvarka būtent ir patinka. Sąžiningai kiekvienas turi sau atsakyti: ar lengviau bendradarbiauti su Rusija, ar, tarkim, su geležinės tvarkos reikalaujančia Vokietija. Juk lengviau ten, kur įstatymus nesunku pažeisti“, – kalbėjo pašnekovė.Teisės mokslų daktarė tiki, kad Lietuva sulauks Rusijos atsiprašymo už okupacijos metu padarytą žalą. Nors dar ir šiandien girdisi kaltinimų, kad Baltijos šalys klastoja istoriją. Esą lietuviams užtektų, kad šalis gigantė savo nuodėmes tiesiog pripažintų ir už jas atsiprašytų.
„Ar mes reikalautume žalą atlyginti kažkokiais materialiniais dalykais, jei šiandien Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas atvažiuotų į Lietuvą ir atsiprašytų? Tikrai nemanau. Esu įsitikinusi, kad lietuviai išskėstomis rankomis jį priimtų. Bet jis neatvažiuos. Nes rusams po Antrojo pasaulinio karo yra likęs nugalėtojų sindromas. Jie gyvena apimti puikybės. Turi atsirasti labai protingas žmogus, kad pasakytų: atleiskit, nenorim, kad istorija pasikartotų. Tokia asmenybė, kuri ir kuria istoriją. Ne kaip Vladimiras Putinas – teisininkas, nepripažįstantis jokios teisės. Ar toji asmenybė greit pasirodys – niekas nežino“, – kalbėjo Z.Šličytė.
Bendrauti – atsargiai
„Sekundės“ kalbintas Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras Julius Beinortas teigė aiškiai prisimenantis dviejų dešimtmečių senumo įvykius. Prie Baltijos kelio organizavimo prisidėjęs vyriškis patikino, kad niekas jau iš atminties ir praeities neišraus į „Pasaulio atminties“ sąrašą įtrauktos taikiosios, laisvę atnešusios politinės akcijos.
„Teko garbė būti tarp Baltijos kelio organizatorių. Tąkart labai norėjome, kad akcija pavyktų ir būtų saugi. Ypač išgyvenom dėl eismo – juk jo niekas nesustabdė, automobilių į aplinkkelius nenukreipė. Bet akcija kėlė pasitenkinimą, nes sava nuomonė sutapo su visų – žmonės vieningai stojo už laisvę. O Persitvarkymo Sąjūdis laukė, kuo viskas baigsis, Rusijos reakcijos. Maskva visais perkūnais griaudėjo, ir tikrai negalėjome nuspėti, ką darys. Tikėjomės represijų, tik nežinojome jų masto“, – prisiminė politikas.
J.Beinortas stebisi, kad iki šiol yra lietuvių, nesuprantančių, ką davė Baltijos kelias. Juk net užsieniečiams jis dabar reiškia ne tik vienadienę akciją, bet ir visą Baltijos šalių išsivadavimo raidą.
„Svarbiausia, kad iškovojome galimybę savarankiškai ugdyti tėvynę. O jei to nesugebame, esame patys kalti. Žinoma, daug yra politinių, dar daugiau – ekonominių emigrantų. Arba meilės emigrantų – susituokė su svetimšaliais. Jei jie taip ieško gyvenimo malonumų, tai tegu. Tik prieš vaikus teprisiima atsakomybę, kodėl juos atitolino nuo savų šaknų, papročių. Lietuva nepralaimės, net jei pusė milijono gyventojų liks. Aišku, už save prisiimančių atsakomybę. Tų, kurie supranta, kad versdami badauti šeimą, verčia badauti tautą“, – kalbėjo Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras.
Pasak J.Beinorto, šiandien Lietuva su Rusija turi elgtis atsargiai, bendrauti taktiškai ir diplomatiškai. Politiko manymu, lietuviai neapgaudinėja savęs tikėdamiesi šalies milžinės atsiprašymo, nes didelio pasitikėjimo Rusijai ir nereiškia.
„Juk Rusija iš esmės galėtų būti Europos Sąjungos nare, nes ji yra Europos valstybė. Bet tai neįmanoma, kol ji iš dramblio dydžio nesumažės iki meškos. Kitaip visa Europa būtų sutrypta, nes Rusija demokratijos nepripažįsta. O mes turime elgtis labai diplomatiškai. Tikrai neblogai, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė po tiek metų paskambino Rusijos vadovui ir aptarė problemas. Bet kol kas neįsivaizduoju, kad Rusijos prezidentas būtų pas mus priimtas. Nebent atvykęs atsiprašytų už tai, kas buvo padaryta“, – teigė politikas.
Patys tvarkomės
Vienas iš Baltijos kelio organizatorių Panevėžyje architektas Rytis Mykolas Račkauskas patikino, kad Baltijos kelio dvasia buvo unikali ir jos atkurti nebeįmanoma. Panevėžiečio teigimu, Baltijos šalims šis istorinis momentas buvo tikras šviesulys.
„Baltijos kelias – unikalus įvykis. Tos dvasios neįmanoma atkurti, o ir nereikia. Mes buvom kitokie, dabar žmonės yra kitokie. Užaugo nauja karta. Bet pažymėti Baltijos kelio jubiliejų turi kiekvienas. Prieš dvidešimtmetį akcija mus vienijo, gali ir dabar tą patį padaryti. O tai yra svarbiausia, šiandien labiausiai Lietuvai vienybės trūksta“, – kalbėjo architektas.
R.M.Račkausko teigimu, nūdienai Baltijos kelias yra reikšmingas neką mažiau. Pasak jo, politinės akcijos jubiliejus turi būti skirtas dvasinei stiprybei sužadinti. Ypač tokiu momentu, kai iš Rusijos vėl pasigirdo kaltinimų dėl Baltijos šalių istorijos klastojimo.
Plačiau skaitykite 2009 m. rugpjūčio 22 d. “Sekundėje”.
Justė BRIEDYTĖ
Pasipriešinimo sovietinei
okupacijai ir Sąjūdžio muziejaus nuotr. Susikibo rankomis. Prieš dvidešimt metų tūkstančiai panevėžiečių vieningai išreiškė laisvės troškimą.
