O. Lukošius.
Kuo skiriasi Vilniaus, Rygos ir Talino oro uostai? Skrydžių skaičiumi, sakysite, ir tai bus tik dalis tiesos. Talino oro uostas nėra labai apkrautas, o su didžiuliais sunkumais susiduriant „airBaltic“ kompanijai nurimti ar net laikinai numirti gali ir Rygos oro uostas.
Pirmas įspūdis išėjus iš oro uosto pastato, vertinant šalies įvaizdį, yra be galo svarbus. O pirmas žmogus, sutiktas svetimoje šalyje, – kai dabar galioja Šengeno sutartis ir Europos Sąjungos bemuitė zona – yra ne pasienietis ar muitininkas, bet dažniausiai taksistas. Ir čia Vilnių tiek Ryga, ypač Talinas, pasiunčia į nokautą. Pabandykite Vilniuje su taksistu susikalbėti angliškai, atsiskaityti kreditine kortele, pasitikėti, kad nebūsite apiplėštas. Statau 10 prieš 1, kad angliškai jūsų nesupras, kreditinės kortelės nepriims, o už kelionę nuplėš dvigubai.
Ši problema – visiems žinoma, apie ją laikraščiai rašo jau 20 metų. Tačiau išvada visada sensacinga ir pasitarnauja kaip ideali valdžios bejėgiškumo, aplaidumo arba korupcijos iliustracija. Galima tik spėlioti, kuris iš trijų variantų yra tikrasis, tačiau faktas daugiau nei akivaizdus: taksistų anarchijai valstybinio oro uosto ir Vilniaus savivaldybės teritorijoje pažaboti dvidešimties metų neužteko.
O gal tiesiog nenorima teptis rankų? Taksistai – marga, mobili ir gerai organizuota, užgrūdinta ir agresyvi publika, o visas šis verslas, išskyrus keletą išimčių, dirba pagal džiunglių įstatymus. Nors visiems aišku, kad mokesčius šiame versle moka tik kvailiai, ekonomikos šešėlius užsimojęs sklaidyti ministrų kabinetas į tą pusę galvos nepasuka. Ir aišku kodėl – purvino darbo daug, triukšmo kils daug, o naudos biudžetui – vos vos. Legalų verslą spustelti lengviau. Kilstelėjai mokesčius procentu ar dviem – ir biudžeto skylės aplopytos, ir rankos švarios. O principai ir savigarba? Tai – praeitis. Valdžia seniai susitaikė su savo impotencija.
Kitas baltarankių politikos pavyzdys – konfliktas su lenkų tautine mažuma, pratrūkęs tiek tarpvalstybinių santykių krize su kaimynine Lenkija, tiek nemalonia trintimi šalies viduje.
Situacija tikrai įkaitusi, ir reikia džiaugtis, kad kol kas garas išleidžiamas diskusijose prie virtuvės stalo ar ant „Facebook“ sienų, nors, tiesą sakant, lietuvių gyvenamuose Lenkijos rajonuose būta ir agresijos protrūkių. Kita vertus, tai, kad net lietuviai paaugliai „Facebook“ laido juokelius, jog „net medžiai lenkiškai ošia“, yra įrodymas, kad tomaševskių ir songailų nuodai pasklido labai plačiai.
Švietimo ir mokslo ministerijos pradėta reforma lenkiškose mokyklose yra sveikintina ir seniai reikalinga. Argumentas, kad šia reforma pagaliau sulyginome Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių sąlygas, yra kvailas. Lietuvos lenkai yra mūsų šalies piliečiai, tad jie nusipelno tokios pat pagarbos, tokio pat rūpesčio, kaip už sienos gyvenantys tautiečiai. Jų sąlygų nereikia lyginti, reikia kurti tokias, kurios, nors kartais ir nemalonios, duoda naudos.
Ar mūsų valdžia, ne koks viceministras, o aukščiausi šalies pareigūnai, nuvyko šiomis dienomis į Šalčininkus ar Nemenčinę ir pabandė įtikinti vietos gyventojus reformos nauda jų vaikams? Ne, nes baltarankiai politikai taip nedaro. Baltarankiai politikai visada randa argumentų – esą Lenkijoje artėja Seimo rinkimai, Lietuvoje jie jau irgi ne už kalnų, esą papolitikuosime, ir viskas susitvarkys.
Žurnalas IQ dar gegužės mėnesio numeryje atkreipė dėmesį į Šalčininkų ir Vilniaus rajonų socialinę bei ekonominę padėtį – politiniu stabilumu garsėjančiose Lietuvos lenkų rinkimų akcijos valdomose savivaldybėse vyrauja ir didžiausias nedarbas Lietuvoje, ir didžiausias skurdas. Šių rajonų negalime laikyti pasaulio užkampiu, nes jie yra šalia turtingiausio šalies miesto Vilniaus.
Tokia ekonominė ir socialinė padėtis seniai turėjo tapti pavojaus signalu nacionalinei valdžiai, nes neišsilavinę, skurstantys ir ignoruojami žmonės visuomet sukuria terpę radikaliems politikams. Tačiau baltarankių politikos išpažinėjai vengia nemalonių situacijų – tiek su apkiautusiomis lenkiškų rajonų savivaldybėmis, tiek į Europos Parlamentą prasimušusiais veikėjais.
Tai, kad Šalčininkų, ypač Vilniaus rajonuose, pažeidinėjamos lietuvių teisės ir yra išvešėjusi tautinė diskriminacija – tiek lietuvių senbuvių, tiek Vilniaus pakraščiuose besikuriančių naujakurių, tiek verslo – baltarankiams politikams, beje, iš visų svarbiausių partijų, taip pat nė motais.
Ši tema politikams sunki ir nepatogi, tad kam gilintis. Bet rezultatai jau akivaizdūs: nors paralelės gal kiek ir tolimos, situacija tokia pati, kaip Vilniaus oro uoste – anarchistams niekas neparodo jų vietos, o apiplėšinėjami visi. Kitaip tariant, baltarankių politikų apleistose vietose palanki terpė kauptis parazitams.
