Kiek vertas rinkėjo balsas? Ne 20 Lt, kuriuos mokėjo kai kurios partijos rinkėjams. Geriau klausti, kokia pinigų suma, išgryninama korupciniais būdais, virsta vienas biuletenis, įmestas į balsadėžę.
Ar partijos ir partijų žmonės į valdžią veržiasi, o verslas juos remia tik tam, kad Lietuvai būtų geriau? Atsakymas aiškėja tuoj po rinkimų ir atsispindi ministerijų dalybose. Partijų pageidavimų koncertas vyksta pagal pinigų dalybų logiką, o ne pagal programos įgyvendinimo galimybes.
Kodėl jūsų partija nori būtent tos ministerijos? Kuo toks postų paskirstymas bus geresnis nei kitoks? Postų dalybos galėtų prasidėti nuo to, kad štai mes siūlome kompetentingą Ciuricho Federalinio technologijos instituto absolventą, turintį 10 metų darbo patirties tarptautinėse aplinkosaugos organizacijose, o štai mes – jau 12 metų Aplinkos ministerijoje dirbantį profesionalą, kuris iš paprasto specialisto tapo viceministru ir yra nepriekaištingos reputacijos. Geriausia, jei šie žmonės būtų žinomi jau likus metams iki rinkimų arba bent jau prasidėjus kampanijai.
Manote, per gerai, jei dėl ministerijų būtų kovojama šitaip? Bet taip – arba panašiai – ir turėtų būti: su konkurencijos, argumentų ir skaidrumo elementais, kurių šiuo metu nėra. Žinoma, ir šį procesą galima imituoti iš anksto susitarus, tačiau net ir tokiu atveju atsiranda daugiau viešumo.
Iki rinkimų nemaža dalis žmonių ir žiniasklaidos dar nagrinėja pažadus (bent jau stambiausius ir skambiausius), tačiau jau kitą dieną po balsų skaičiavimo nakties demokratija baigiasi. Nemaža dalis žiniasklaidos pasiduoda nusistovėjusiai praktikai: kurių ministerijų kontrolės sieksite? Kai kurie politinėmis „tradicijomis“ krikštijami dalykai, kaip tai, kad premjeras pasirenka finansų bei užsienio reikalų ministrus, ko gero, galėtų būti palikti neliesti. Kita vertus, prieš ketverius metus laikantis tradicijų Seimo pirmininko postas nukeliavo televizijos laidų vedėjui Arūnui Valinskui, kuris vėliau buvo išverstas iš posto motyvuojant jo bičiulyste su nusikaltėliais.
Kas iš to, jei partija imasi valdyti ministeriją, atsakingą už didelę viešųjų pirkimų lėšų ar ES paramos dalį? Tai galimybė atiduoti pinigus su partija susijusioms įmonėms arba toms, su kuriomis sutariama pinigus pasidalyti.
Viešųjų pirkimų platybės
Vienos plačiausių galimybių korumpuotai pasipelnyti politikams atsiveria viešuosiuose pirkimuose, kurių metinė vertė yra maždaug 13 mlrd. Lt. Per 2011 m. Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) patikrino pirkimų už 2,86 mlrd. Lt ir sustabdė maždaug penktadalį šios sumos – 602 mln. Lt.
Ne visi VPT aptinkami pažeidimai būna korupciniai ar piktybiniai: dalis pirkimų stabdoma dėl formalumų arba detalių, neturinčių įtakos konkurso baigčiai. Be to, VPT tikrinti atsirenka pačius, tarnybos nuomone, rizikingiausius pirkimus. Kita vertus, 2,68 mlrd. Lt patikrinamų pirkimų sudaro tik apie penktadalį visų viešiesiems pirkimams išleidžiamų pinigų, taigi apie likusią dalį galime tik spėlioti.
ES struktūrinės paramos Lietuvai lėšos, kurių skirstymui esminę įtaką turi ministerijos, per 2007–2013 m. laikotarpį sudaro 33,8 mlrd. Lt (įskaitant 8,1 mlrd. Lt vertės Žemės ūkio ministerijos skirstomas Kaimo plėtros bei žuvininkystės programas). Per metus tai sudaro vidutiniškai 4,8 mlrd. Lt.
Naujoji ES finansinė perspektyva dar tik svarstoma. Tikėtina, kad 2014–2020 m. Lietuvai skirsimas finansavimas bus kiek mažesnis, o ir lėšos tarp ministerijų pasiskirstys kitaip. Paramos lėšas gali skirstyti iki šiol to nedariusios Kultūros bei Energetikos ministerijos.
Nukreipti ES pinigus norima linkme galima dviem būdais: darant įtaką ES paramos administravimo agentūroms projektų vertinimo stadijoje arba pačioje ministerijoje nustatant projektų finansavimo sąlygas.
Buvęs Lietuvos verslo paramos agentūros (LVPA) darbuotojas, prašęs neatskleisti jo pavardės, IQ teigė, kad Viktorui Uspaskichui ėjus ūkio ministro pareigas 2004–2005 m. į LVPA atvykdavo aukštas pareigas užimanti ministerijos pareigūnė ir įteikdavo projektų, turinčių gauti finansavimą, numerius.
2005 m. su LVPA palaiminimu ir ūkio ministro V. Uspaskicho parašu 1,916 mln. Lt parama buvo skirta bendrovei „Lisiplast“, kurios pusę akcijų valdė Darbo partijos Alytaus skyriaus pirmininkas Robertas Graudinis. Jį partija buvo delegavusi į Alytaus apskrities viršininko postą. Be to, V. Uspaskicho vadovaujam ministerija skirstė pinigus projektams, kuriuos rengė viceministro Nerijaus Eidukevičiaus žmonos Lauros Eidukevičienės vadovaujama bendrovė „EI projektai“.
V. Uspaskichas, praleidęs poste vos pusmetį, galiausiai atsistatydino dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išvados apie supainiotus viešuosius ir jam priklausiusio verslo interesus. Vėliau jis atsisakė ir Seimo nario mandato. Politologas Lauras Bielinis tuomet komentavo šį poelgį kaip siekį išvengti apkaltos, kuri užkirstų kelią į politiką ateityje.
Ūkio ministerija neišvengė skandalo ir konservatorių valdymo metu, kai interesus supainiojo ministras Dainius Kreivys, padėjęs parašą dėl ES paramos skyrimo mokyklų renovacijai, kurią atlikti turėjusios bendrovės viena savininkių buvo D. Kreivio motina.
Ministerijų „kaina“
Nūdien partijų lyderių viešai išsakyti norai dėl ministerijų, išreikšti tų ministerijų valdomomis ES lėšomis, rodo didžiausią Darbo partijos apetitą. Iš pradžių dėliojant partijoms teksiančius mandatus V. Uspaskichas teigė, kad jo partija nusižiūrėjusi švietimo ir mokslo, kultūros, susisiekimo, ūkio, žemės ūkio, energetikos portfelius. Šiame rinkinyje svarbiausios yra trys – Ūkio, Žemės ūkio ir Susisiekimo – ministerijos, kurių valdomos ES paramos lėšos 2007–2013 m. laikotarpiu sudaro 20,4 mlrd. Lt, arba du trečdalius viso ES finansavimo Lietuvai.
Dėl Ūkio ministerijos, valdančios šeštadalį ES paramos (5,8 mlrd. Lt), V. Uspaskichas turėjo derėtis su daugiausia mandatų turinčiais socialdemokratais. „Jei pavyks, būtų labai gerai“, – apie Ūkio ministerijos kontrolę pirmadienį sakė socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius, kurį cituoja BNS. Galiausiai Susisiekimo ir Ūkio ministerijos atiteko socialdemokratams.
Socialdemokratų viešai išreikšti norai su Darbo partijos pageidavimais kirtosi dar dviejose vietose: dėl Energetikos bei Švietimo ir mokslo ministerijų. Be to, socdemai norėjo Finansų, Užsienio reikalų, Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos, Teisingumo ir Vidaus reikalų ministerijų kontrolės.
„Tvarkos ir teisingumo“ partijos pirmininko pavaduotojas Juozas Imbrasas sekmadienį teigė, kad jo partija norėtų Aplinkos, Sveikatos ir Energetikos ministerijų.
Sutarta, kad socialdemokratams, be Susisiekimo ir Ūkio, atiteks Finansų, Užsienio reikalų, Sveikatos apsaugos, Teisingumo, Krašto apsaugos ministerijos. Darbo partijai teko Žemės ūkio, Energetikos, Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo bei Kultūros ministerijos. Tad iš trijų daugiausia ES lėšų skirstančių ministerijų „darbiečiams“ pavyko išsikovoti tik vieną.
Partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovai užims Aplinkos ir Vidaus reikalų ministerijų vadovų postus.
Anksčiau trečias svarbus resursas šalia viešųjų pirkimų ir ES pinigų buvo privatizacija. Tačiau tokių didelių objektų kaip „Mažeikių nafta“ ar alkoholio įmonės dabartiniame valstybės valdomų įmonių sąraše nėra arba jų privatizuoti neketinama (pavyzdžiui, „Lietuvos geležinkelių“). Pirmasis šiandienėje privatizavimo eilėje stovi nuostolingas Lietuvos paštas, puse lūpų užsimenama apie oro uostus (dalį akcijų parduodant privačiam kapitalui) bei dešimtis miškų urėdijų, tačiau privatizacija Lietuvoje jau nebe procesas, o pavieniai atvejai ir šių klodų negalima lyginti su tais, kurie korupcijai atsiveria viešuosiuose pirkimuose ar ES paramos dalybose.
Dar vienas partijoms įduodamas resursas yra valdžios postai. Nors oficialus atlyginimas dažnai nėra stebuklingas, pats „savo“ žmogaus faktas kartais gali lemti stebuklus: tuomet, kai reikia surengti pirkimo konkursą arba kai reikia priimti į darbą partietį, kuriam rinkimai nenusisekė.
Ir suma yra…
Taigi kiek kainuoja rinkėjo balsas? Tai galima paskaičiuoti tik labai sąlyginai. Tarkime, kad pusė viešųjų pirkimų ir ES paramos lėšų sumos yra išdalijama skaidriai, o kita pusė – neskaidriai. Ir imkime, kad ketvirtadalis neskaidriosios pusės nevirsta nei asfaltu, nei viešinimo kampanijomis, nei moderniomis gamybos linijomis, nei kompetencijos tobulinimo seminarais ir yra pasidalijama korumpuotų politikų ir verslininkų arba tiesiog iššvaistoma.
Tokiu atveju nuo viešųjų pirkimų (tarkime, tai 13 mlrd. Lt per metus) ir ES paramos (5 mlrd. Lt) metų laikotarpiu į šoną nubyra 2,25 mlrd. Lt, o ketverių metų laikotarpiu – 10 mlrd. Lt. Šių Seimo rinkimų pirmajame ture valią pareiškė 1,36 mln. piliečių, taigi kiekvieno iš jų įmestas biuletenis virto 7 352 Lt, kurie galimai bus išleisti prabangai, saugiai vaikų ir vaikaičių ateičiai, atlyginimams vokuose ir paslėptai politinei reklamai prieš kitus rinkimus.
