Meed Films nuotr.
Filmo „Amaya“ premjera suintrigavo, bet nepateisino lūkesčių.
Filmas „Amaya“ labai tiksliai atitinka savo pavadinimą. Pirmą kartą išgirdus jis nesako nieko. Gal jis apskritai neskirtas lietuvių ausims ir akims, veikiau globaliems keliautojams, „Facebook“ žemėlapyje smaigstantiems vėliavėles? Filmo pabaigoje sužinome, kad pagrindinės herojės vardas Amaya japoniškai reiškia „nakties lietus“. Vis dėlto tai nesuteikia konkretumo šiam dirbtinai sukonstruotam kelionių filmui.
Latvių režisierius Maris Martinsonas, 2008 m. sukūręs filmą „Nereikalingi žmonės“ apie lietuvius Lietuvoje ir emigraciją, šį kartą persikėlė į Honkongą. Filmo „Amaya“ komanda tikrai internacionalinė: garsi japonų aktorė Kaori Momoi, latvė Kristine Nevarauska, kinas Lau Danas, Honkongo aktorius Hui Shiu Hungas, dainininkė Monie Tung, britas Dexteris Fletcheris ir lietuvis Andrius Mamontovas. O kur dar kiti filmavimo grupės nariai! Tokia marga komandos sudėtis galėjo tapti didžiuliu privalumu šiandienos kultūriniame kontekste, kai ne tik politika, bet ir menas vis stipriau atsiduoda nacionalizmo atrūgomis. Bet užuot tapęs, kaip norėjo režisierius, Rytų ir Vakarų kultūrinio dialogo platforma, filmas „Amaya“ įtvirtino stereotipinius „rytiečių“ ir „vakariečių“ vaizdinius, kurie išreiškia ne gilų kitos kultūros pažinimą, o „viešbutinį“ požiūrį ir turistinį įsigilinimą į save.
Tai filmas, kuriuo negali patikėti. Galima nekreipti dėmesio į chaotiškus siužeto vingius, jei personažai būtų gyvi – tokie, kokius sutinkame gatvėje arba keliaudami. Paradoksalu, bet gyviausia atrodė gyvenimo monotonijos prislėgta Kaori Momoi herojė Amaya, nors nei kalba, nei judesiais nedemonstravo išskirtinio vitališkumo. Net atvirkščiai – dažnai kamera sustingdavo iš arti rodydama nejudrų aktorės veidą. Bet čia ir atsiskleidžia tikroji meistrystė – vaidinti nevaidinant. To paties nepasakysi apie Andrių Mamontovą ir jo personažą. Atrodo, kad dainininkas tiesiog skaito tekstą studijoje, neįliedamas jokių emocijų, iš paskutiniųjų bandydamas ištrinti lietuvišką akcentą. Bet kodėl? Visi personažai kalba angliškai su akcentu (išskyrus latvę Kristine Nevarauską, kuriai balsą „paskolino“ Erica Jennings). Akcentas yra gyvenimo patirties ir biografijos atspindys kalboje, jis suteikia charakteriui autentiškumo. Bet ar galima kalbėti apie kiborgo autentiškumą? A. Mamontovo herojus išbalintas ir tiesiogine, ir perkeltine prasme: nušviesinti plaukai, akinamai balti viešbučio patalai ir chalatai. Tarkim, tai atskleidžia vienatvę, susvetimėjimą, ekscentriškumą. Bet kam balinti biografiją? Apie šį meilės žaizdas gydantį keliauninką, be jo keistų replikų ir aplankytų šalių vardijimo, nesužinome beveik nieko. Su mama kalba angliškai (britas?), labai ja rūpinasi, bet neskuba grįžti namo. Keliauja po visą pasaulį, kiekviename viešbutyje užsisako masažą, bet iš ko gyvena, kuo verčiasi – neaišku. Sunku patikėti, kad filmo herojės gali pamilti abstrakčią vidutinio amžiaus pasiturinčio baltojo vyriškio svajonę.
Pirmas penkias minutes dar ruseno viltis, kad pagaliau pamatysiu tiesiog gerą filmą – ne iš anksto pasirengus nuolaidžiauti pasitinkamą eilinį nacionalinio kinematografo produktą, o rimtą tarptautinę koprodukciją, kurioje Rytų europiečių kompleksai nenusvers kino dramaturgijos. Deja, perkelti į Honkongą jie ne išnyko, o tik dar labiau sustiprėjo, nes atsirado egzotiškas Kitas, kurio akivaizdoje norisi pasirodyti. Ir tie kiti – Amayos vyras ir svainis, masažo salono darbuotoja ir vertėja – yra be galo naivūs, neatskiriantys perdegusios lemputės nuo naujos (gal čia buvo pokštas), šnekantys deklaratyviai („broliai turi suprasti vienas kitą iš pusės žodžio“ ar pan.), visą laiką valgantys (stambiu planu rodomi lazdelėmis imami ir srebiami makaronai). Išskyrus Amayos butą ir Honkongo peizažus, visos kitos erdvės atrodo dirbtinės, kaip ir dialogai.
Kas lieka? Geras operatoriaus darbas, gražūs vaizdai. A. Mamontovo muzika kokybiška, bet kaip iš kito filmo. Galima pasakyti ir atvirkščiai: „Amaya“ – išplėstinis A. Mamontovo vaizdo klipas, nufilmuotas egzotiškame Honkonge; kūrinyje vaidina A. Mamontovas, dainuoja A. Mamontovas, deklamuoja A. Mamontovas. Tekstas diktoriaus balsu ištariamas tarsi balsas už kadro. Veikėjai susitinka, kalbasi, net mylisi, o ryšio nėra. Nėra net kasdienės komunikacijos, kai kalbama paprastais žodžiais, žiūrint žmogui į akis, o ne pamokomomis sentencijomis ar „bajeriais“. Iš kelionių žurnalų klišių nulipdytam A. Mamontovo herojui Polui tarsi nuleistas kraujas. Įdomu, koks būtų filmas, jei Amaya būtų sutikusi paprastą lietuvį (latvį, estą, lenką ar pan.) Andrių, kuris ne blaškytųsi po pasaulį, laukdamas pokyčių po kiekvieno lietaus, o pamėgintų išgirsti šalia esančius žmones?
