Lietuvoje vyksta du dideli ir svarbūs poezijos festivaliai: „Poezijos pavasaris“ ir „Poetinis Druskininkų ruduo“. To pakanka, kad galėtume savo šalį laikyti poezijos kraštu. Nors, kai tai pasakiau Tokijuje, salė leipo juokais.
Abu festivaliai kiek skirtingi, į Druskininkus dažniausiai susirenka patys poetai ir skaito vieni kitiems, o „Poezijos pavasaris“ su savo pusantro šimto renginių pasiekia ir atokiausius rajonus, kur žmonės niekada nėra matę „gyvo poeto“. Pamatyti tokį pravartu, nors ne visais atvejais. Kartais jie panašūs į kažkokius grybus, ir išankstinė nuomonė gali patirti rimtą fiasko. Nors dažniausiai jie gražūs ir protingi, beveik tobuli, it būtų pagaminti japonų staklėmis.
Dažnai vartaliojamas mitas, kad tuose festivaliuose poetai nors kartą per metus turi progą susitikti. Druskininkuose taip, jie ten ir pasibūna, ir padiskutuoja, ir susibara, ir susimuša. Tačiau „Poezijos pavasaryje“ ne – jie ten spėja tik išgerti po taurę ir nusifotografuoti. Darbotvarkė per intensyvi. Žinoma, kiti dar šį tą ir paskaito.
Apie tuos skaitymus mano nuomonė, švelniai tariant, rezervuota. Poezijos negalima skaityti aikštėse daugybei žmonių, nuo to ji praranda savo intymiąją esmę ir tampa tuo, ką prekybcentrio „Iki“ reklamos skyrius įvardija kaip „mes mylime maistą“. Gerai, mylėkite, tačiau tai nebus tikrasis maistas. Tikrasis bus tik atsivertus poeto knygą. Tik tiek, kad festivalyje pamatysite „gyvus poetus“ nuo ilgo rašymo kiek paglamžytais kostiumais.
„Poetinis Druskininkų ruduo“ yra jaukiai lokalus, per minimalų laiką pasiekiamas maksimalus rezultatas, o „Poezijos pavasario“ paukštė gal pernelyg išskleidusi sparnus. Tai ir gerai, ir ne taip gerai. Viena vertus, ne visų renginių kokybė yra nepriekaištinga. Kita vertus, poetai pavaikšto ne tik po Maironio muziejaus kiemelį, bet ir po pačias įvairiausias vietoves. Tarkim, po Dubliną, kur jų žingsnius koordinuoja buvusi Kauno knygynų darbuotoja Valentina. Airijoje veikia stipri lietuvių bendruomenė ir poetai ten laukiami. Kaip ir daug kur kitur. Galvodamas apie miestus, į kuriuos „Poezijos pavasaris“ dar galėtų plėstis, galiu paminėti Frankfurtą, Čikagą, Briuselį ir Liuksemburgą. Visuose apstu išsilavinusių ir poeziją mėgstančių lietuvių. Tetrūksta organizacinio darbo ir, žinoma, šiek tiek pinigų.
Egzistuoja net toks poetų porūšis – festivaliniai.
Kitas dalykas į festivalius atvažiuojantys patys užsieniečiai. Kartais jiems tenka tik pasėdėti, galvas pakraipyti ir vienur kitur perskaityti po porą eilėraščių. Tai išsyk išsitrina iš atminties. Tiek jų, tiek mūsų. Užsienio poetų vizitus būtų galima išnaudoti efektyviau. Tiesa, atsiranda jų vertimų. Šie Lietuvoje labai kokybiški, tik ne visada išbandymą išlaiko patys tekstai. Visokių poetų atvažiuoja, reikia labai rimtai spręsti, ką kviestis.
Egzistuoja net toks poetų porūšis – festivaliniai. Jie pažįsta daugybę organizatorių, važinėja po visus įmanomus festivalius, moka juose elgtis, jie malonūs žmonės, jų tekstai „sąlygiškai“ geri, juos lengva versti, tačiau tai greičiau pramonė, o ne poezija. Ne vienas toks lankėsi ir pas mus. Yra ir tokių lietuvių, pavardžių neminėsiu.
Išskiriamas net ir festivalinių vertimų porūšis. Jie proginiai, pranyks, tad anksčiau niekas prie jų kruopščiai nedirbdavo, gal išskyrus atskirus atvejus. Ir štai, niekad nežinai, kaip tave išvertė kokie nors festivaliniai makedonai. Perskaitai, jų aktorė žuvėdros balsu perskaito vertimus, o tu stovi išpūtęs akis ir matai, kad akis išpūtė ir publika. Ir nežinai, ar tai gerai. Labai keistas jausmas.
Visokių keistų dalykų atsitikdavo lankytuose festivaliuose, rašytojai yra ekstremalai, nors ir nešokinėja nuo tiltų prisirišę guma už kojos. Apie mūsiškius gal patylėsiu, bet kartais ir jie nesugeba išeiti iš viešbučio, kad ir kaip stengtųsi. Taip Lahčio literatūros festivalyje buvo atsitikę ir Günteriui Grassui. Atvažiavo, bet niekas jo nematė. Man taip nutiko jau minėtame Dubline. Viešbutis – puiki vieta medituoti.
Dar vienas minėtinas festivalių momentas – kalbėtojai. Kai kurie visada nori kalbėti daugiau už kitus. Tai neblogai, nes gali pats pailsėti, nors simbolinė pusiausvyra ir prarandama. Tame pačiame Lahtyje estų rašytojų sąjungos pirmininkas Matti Sirkelis man jau pirmą rytą pasakė: „Iš karto aišku, kas čia kalbėtojai, gal einam į mišką.“ Ir žingsniavom pakeliui kažką gurkšnodami, nes už mus kalbėjo kiti.
Bet ne, tekdavo prabilti ir pačiam. Štai sykį Atėnuose su albanų rašytojų sąjungos pirmininke porą valandų diskutavome apie ispanų poeziją. Detalizuoju situaciją: (1) Graikijoje, (2) lietuvis, (3) su albane, (4) angliškai, (5) diskutuoja apie ispanų poeziją. Tai rodo, kad globalizacija prasidėjo kuo seniausiai ir kad ji nereiškia vien tarptautinių kompanijų veiksmų.
Tarptautiniai literatūros festivaliai turbūt yra geriausia globalizacijos forma.
