Stotelė pakeliui į Milaną.
Tiesiogiai iš Lietuvos į Kelną lėktuvai neskraido, tad sausio mėnesį dizaino profesionalai ir baldų gamintojai į šį miestą buvo priversti keliauti įvairiais maršrutais ir skirtingai – automobiliais, lėktuvais bei traukiniais. Tačiau visų jų galutinis kelionės tikslas tas pats – „Koelnmesse“ parodų centras, kur vyko tarptautinė baldų paroda „imm cologne“.
Ar tikrai verta trenktis į Kelną sausio viduryje, kai nemažai didžiųjų pasaulio baldų gamintojų dar miega žiemos miegu, o visas pasaulis jau rezervuoja bilietus kasmetiniams dizaino atlaidams į Milaną balandžio mėnesį? Sakyčiau, verta. Ir ypač verta buvo šiemet.
„imm cologne“ ne tik tradiciškai pradeda tarptautinių baldų parodų sezoną, bet ir suteikia nemažai naudingos informacijos apie Vakarų Europos baldų pramonės būklę, nuotaikas ir tendencijas. Nereikėtų pamiršti, kad baldų pramonė – viena svarbiausių Vokietijos ekonomikos variklių. 2010-aisiais – kai Lietuvos ekonomika šliaužė pilvu, kai kuriose Vakarų Europos šalyse, taip pat ir Vokietijoje, prasidėjo ekonominės stabilizacijos metas. Praėjusiais metais šios šalies baldų pramonei buvo prognozuojamas 1–2 proc. augimas, o tai – daugiau nei 18 milijardų eurų.
Milžiniška ir disciplinuota Vokietijos rinka nepatyrė itin dramatiškų krizės pasekmių ir atsigauna gerokai greičiau už kitas Europos šalis. Be to, kaimynystėje yra verslo apsukoms didinti patrauklių šalių, tokių kaip Nyderlandai, Belgija, Šveicarija ar Austrija, kuriose tokio masto parodos nevyksta.
Nelaukdamos išganingojo Milano nemažai ne tik Vokietijos kompanijų mato verslo logikos šioje parodoje ne tik dalyvauti, bet ir pristatyti naujus baldų modelius ar kolekcijas. Parodoje nedalyvavo „Vitra“ ar „Magis“, tačiau galėjai pasimėgauti „Cassina“, „Cappellini“ ir „Ligne Roset“ baldų premjeromis.
Praėjusiais metais „imm cologne“ apsilankė kiek daugiau nei 100 tūkst. lankytojų, šiemet – 138 tūkst. iš 128 šalių. Matydami net 38 proc. augimą vokiečiai neslėpė džiugesio ir šiemetę parodą vadino sėkmingiausia per pastaruosius dešimt metų.
Žavus virtuvės pasaulis
Tai dar vienas argumentas, kodėl reikėjo pasiryžti šiemet aplankyti Kelną. Net keista, kad „imm cologne“ organizatoriai taip ilgai nesiryžo parodoje atnaujinti virtuvės temos – Vokietijos virtuvės baldų, buitinės technikos, furnitūros gamintojai yra rimti žaidėjai visame pasaulyje. Šiemet „Living Kitchen“ ekspozicija vėl buvo surengta po daugiau kaip dešimties metų pertraukos.
Koncepcija – pristatyti virtuvę kaip svarbią gyvenamosios erdvės zoną ir gyvenimo būdo produktą – pasiteisino ir sulaukė milžiniško lankytojų susidomėjimo. Naujas kolekcijas demonstravo tokie virtuvės baldų gamintojai kaip „Gaggenau“, „Poggenpohl“, „Alno“, „Warendorf“. Prie jų prisijungė ir buitinės technikos sunkiasvoriai „Miele“, „Siemens“, „Elica“, „AEG-Electrolux“, „Bosch“. Tokią rimtą ir išsamią virtuvės baldų ir buitinių prietaisų ekspoziciją bus galima pamatyti negreit – 2012 metais Milane „Eurocucina“ arba 2013-aisiais vėl tame pačiame Kelne.
Intriguoja ir faktas, kad virtuvės tema bent jau Vokietijoje išliks aktuali. Patys vokiečiai tvirtina, jog pusės namų ūkių virtuvės baldai yra daugiau kaip 15 metų. Tai reiškia, kad daugiau kaip 10 milijonų virtuvių vokiečiai artimiausiu metu ruošiasi pakeisti.
O lietuviai?
Parodoje šiemet ryškiausiai atrodė dvi baldininkų bendrovės iš Lietuvos. SBA pristatė naują itališką prekės ženklą „Parra“. Tad 280 kv. m stende neplevėsavo lietuviškos trispalvės ir niekas nevaišino šakočiais, tačiau kompleksiniai interjero sprendimai atrodė solidžiai ir išbaigti, ir viskas buvo apgalvota iki smulkmenų – net baldų katalogą sumaketavo italai. Kompanijos strategija gali šiek tiek skaudinti patriotus, tačiau globalios rinkos kontekste ji atrodo išties logiška ir perspektyvi. Juolab kompanija su šiuo prekės ženklu nusitaikiusi ne tik į Vakarų Europos, bet ir Kazachstano bei Gruzijos rinką – pasitikėjimas italų estetiniu skoniu ir kokybe šiose šalyse yra beatodairiškas.
Parodoje jau antrus metus dalyvauja dar viena minkštų baldų gamintoja iš Lietuvos – „Soft Nord“. Sutikite, skamba solidžiau ir įsimintiniau nei „Mažeikių lyra“. Šios kompanijos strategija – propaguoti skandinavišką stilistiką ir kokybę taip pat nėra laužta iš piršto – daugiau kaip 95 proc. pagamintos produkcijos ji parduoda būtent Skandinavijos ir Šiaurės šalių rinkose – Danijoje, Švedijoje, Suomijoje ir Norvegijoje.
Parodoje „Soft Nord“ eksponavo ir kelis autorinius Lietuvos dizainerių baldus – Neringos Dervinytės supamąjį krėslą „Mom“, Vytauto Puzero žurnalinį staliuką „Softy“ bei Mindaugo Žilionio staliuką „Bolero“. Tačiau, be aiškios ir bendros ekspozicinės koncepcijos, tarp „Soft Nord“ sofų lietuviškas autorinis dizainas tiesiog dingo.
Vokietijos dizaino sostinė?
Tad ko gi trūksta Kelnui, kad net nekiltų abejonių važiuoti į šią parodą ar ne? Atsakymas paprastas – kokybiškos ir įdomios dizaino programos ne tik pačioje parodoje, bet ir mieste. Nors tuo metu įvairiose Kelno vietose vyko „Passegen“ dizaino renginiai – ekspozicijos ir pristatymai – net Vokietijos dizaino tarybos direktorius Andrejus Kupetzas pripažįsta, kad jų kiekybė dažniau pranoksta kokybę.
Kita vertus, nors Vokietijos pramoninis dizainas – itin aukšto lygio, šioje šalyje nėra vieno dizaino traukos taško, koks yra Milanas. Net baldų pramonė nesikoncentruoja viename ar keliuose regionuose kaip, pavyzdžiui, Italijoje. Vokietijos dizaino taryba įsikūrusi Frankfurte, Miunchene gyvena ir dirba nemažai visame pasaulyje pripažintų dizainerių, tokių kaip Stefanas Diezas, Ingo Maureris ar Konstantinas Grcicius, o pasaulinio baldų giganto „Walter Knoll“ gamykla dirba vos 30 tūkst. gyventojų turinčiame Herenberge.
Tad po parodos lieka tik traukti į svetingus Kelno barus. Bet tai irgi ne pats blogiausias variantas.
