Šventųjų skulptūras drožiantis panevėžietis Stanislavas Janušas šypsosi prisiminęs žmonos Danutės klausimą, ar laimėjęs milijoną atsisakytų drožybos.
Ir nusijuokia, kad jokie milijonai neatstos jam malonumo vaizduoti tuos, kurių užtarimo žmonės šaukiasi.
Drožyba – Stanislavo laisvalaikio pomėgis, visas jo gyvenimas. Ir truputėlį – kančia.
Šventųjų plejada
Į Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą įėjus pro šonines šiaurinės pusės duris, pasitinka visa plejada S. Janušo išdrožtų šventųjų. Apaštalai, Dievo Motina, pats Jėzus Kristus – Gerasis Ganytojas su avinėliu rankose, Lietuvos, o ir Panevėžio vyskupijos globėjas šventasis Kazimieras, Arkangelas Mykolas bei kiti, savo gyvenimu užsitarnavę dangų.
Ši medžio skulptūrų ekspozicija skirta Panevėžio vyskupijos šimtmečiui, tad S. Janušas didžiuojasi prisidėjęs prie svaraus jubiliejaus, o už surengtą parodą netgi gavęs vyskupo Lino Vodopjanovo padėką.
„Ne vieną parodą esu rengęs, bet šioji man ypač brangi, nes surengta ypatingoje vietoje – Panevėžio katedroje“, – pabrėžia S. Janušas.
Stanislavas gimė Žemaitijoje netoli Tauragės, augo Kaliningrado srityje, į kurią tėvai pasitraukė slėpdamiesi nuo tremties, studijavo dailę Vilniuje, kurį laiką sostinėje dirbo dailininku, kol galop meilė žemaitį atvedė į Aukštaitijos sostinę – Panevėžį.
Bajorystė nesvarbi
S. Janušas prasitaria turintis bajoro titulą, tačiau šio nė kiek nebranginantis.
„Esu viso labo tik plikbajorio palikuonis, mat senelis sugebėjo prašvilpti palikimą. Kita vertus, nebūtų jo nugyvenęs senelis, būtų pasiėmę sovietai. Tačiau senelis išaugino tris sūnus, iš kurių du buvo Lietuvos kariuomenės karininkai. Užėjus sovietams jie žuvo išėję į miškus ginti tėvynės. Tad ir aš, kai Lietuva tapo laisva, įsirašiau į karius savanorius. Apie mano apsisprendimą sužinojęs tėvas verkė iš laimės“, – pasakoja Stanislavas.
O apie bajorystę jei ir užsimenantis, tai tik tarp kitko.
Tačiau, kad yra karys savanoris, būtinai pabrėžia, ir dargi akivaizdžiai didžiuodamasis.
S. Janušas pasakoja 1990-aisiais ėjęs Panevėžyje A. Smetonos gatve ir ant tuomečio policijos komisariato pamatęs kvietimą tapti Lietuvos kariuomenės kariu savanoriu.
„Nesvarsčiau nė minutės, iškart užsirašiau“, – sako panevėžietis.
Priimtas į kariuomenę tarnavo Panevėžyje, vėliau – Marijampolėje, užsitarnavo karininko laipsnį. Jo ištarnauta be kelių mėnesių dešimt metų.
Baigęs tarnybą pasinėrė į kūrybą. O ji Stanislavui tokia brangi, kad neiškeistų į jokius milijonus.
Už patriotizmą – iš instituto
S. Janušas pamena, kaip buvo apstulbę jo tėvai, kai dar penkiametis, tuomet gyvendamas Kaliningrado srityje, itin tiksliai perpiešė slidininką, vaizduotą ant tais laikais populiarių cigarečių pakelio.
Nuo tada pieštuką ar teptuką jis jau retai paleisdavo iš rankų – vaikui ir norėjosi, ir sekėsi piešti.
Jokios dailės mokyklos nelankęs, tenkinęsis vien piešimo pamokomis mokykloje, baigęs vidurinę Stanislavas sako nuvažiavęs stoti į tuomečio Leningrado menų akademiją.
Visoje sovietų sąjungoje ji garsėjo kaip stipriausia menininkų kalvė.
„Užteko man pamatyti, kokius darbus kiti stojantieji susivežė, kad pasiėmęs portfelį sugrįžčiau namo. Į tą žymiausio XIX amžiaus Rusijos dailininko Ivano Repino vardu pavadintą dailės akademiją stojo jau baigusieji dailės institutus. Suvokiau, kad ten mokytis – ne mano nosiai. Grįžęs įstojau į tuometį Vilniaus dailės institutą“, – pasakoja S. Janušas.
Tačiau įpusėjus studijoms gabus studentas iš instituto buvo išmestas be teisės į jį sugrįžti.
Šios bausmės sulaukė už tai, kad su bičiuliais, padedami vieno patriotiškai nusiteikusio dėstytojo, šilkografijos būdu atspaudė atsišaukimų, skirtų Vasario 16-ajai.
S. Janušas svarsto, kad pagal išplatintus atsišaukimus jų gal ir nebūtų susekę. Tačiau vienas draugų Vilniuje susimušė. Iškviesti milicininkai jo kišenėje rado atsišaukimų, prasidėjo tardymai, po jų iš aukštosios mokyklos teko lėkti ir S. Janušui. Jų bendramintis dėstytojas tuomet buvo nuteistas.
Diplomo neturintis, tačiau gabus menininkas Vilniuje nesunkiai gavo dailininko darbą.
Paskui nutiko taip, kad įsimylėjo, vedė ir atvyko gyventi į Aukštaitijos sostinę.
Dailininku Stanislavas dirbo ir čia.
Dvasininko įkvėptas
„Panevėžyje man teko laimė susipažinti su dabar jau mirusiu tuomečiu katedros klebonu, monsinjoru Juozapu Antanavičiumi. Jis kviesdavo mane paruošti šventovę Kalėdoms, Velykoms bei kitoms iškilmėms. Gaminau dekoracijas šventėms. Kalėdoms piešdavau Betliejaus vaizdus, Velykoms – Jėzaus kapą“, – pasakoja S. Janušas.
Bendravimas su puikiu religinio meno žinovu, eruditu mons. J. Antanavičiumi, pasak Stanislavo, jam suteikė, ko gero, daugiau, nei būtų davę likę nebaigti du Vilniaus dailės instituto kursai.
Drožti šventųjų monsinjoras neragino, tačiau menininkas svarsto, jog gali būti ir taip, kad tokiai kūrybai jį įkvėpė bendravimas su šiuo dvasininku.
O įžanga į drožybą – štai kokia.
Sovietinėje sistemoje viskas buvo deficitas. Kad turėtų kuo tapyti, pirkti dažų Lietuvos dailininkai vykdavo į tuometį Leningradą. Nuvyko ten dažų ir S. Janušas.
„Pirkau dažus ir savo nuostabai pamačiau drožybos įrankių rinkinį. Nebuvo man jis reikalingas, bet kad nebrangus, tai nusipirkau“, – šypsosi Stanislavas.
O kad jau nusipirko, iš liepos medžio pabandė ką nors išdrožti. Sako net neįsivaizdavęs, ką kita galėtų drožti, išskyrus šventuosius.
„Išdrožiau, pamenu, rūpintojėlį ir dar kelis angelus. Drožiu, žiūriu, pavyksta, tad likau patenkintas savo darbais“, – mena panevėžietis.
Išdrožęs daugiau kūrinių, nunešė juos į Panevėžio turguje surengtą Kaziuko mugę.
Kiekvieną kūrinį sako įvertinęs po 20 tuometinių litų.
Dangaus įvertintas dosnumas
„Sėdžiu tame turguje prie savo darbų, žmonės prieina, pasižiūri, pakiloja, pagiria, bet neperka. Ir štai atėjo negalią turinti mergaitė su močiute. Čiupo ta mergaitė mano rūpintojėlį ir kad bučiuoja, glosto, prašo močiutės nupirkti“, – mena S. Janušas.
Močiutė puolė atsiprašinėti, sakė turinti tik 15 eurų.
„Padovanojau tai mergaitei rūpintojėlį, o močiutei patariau nupirkti anūkei saldumynų už tuos 15 eurų, kuriuos buvo pasirengusi man sumokėti“, – pasakoja menininkas.
Jis svarsto, kad jo dosnumas, matyt, buvo įvertintas paties Dangaus, nes, padovanojęs rūpintojėlį, gavo šimteriopą atlygį.
„Atsirado žmogus, panevėžietis kolekcininkas, kuris, įvertinęs mano drožybos stilių, užsakė man išdrožti daugybę šventųjų“, – šypsosi pašnekovas.
Jis pridūrė turintis ir kitą puikų užsakovą – Kristaus Karaliaus katedros kleboną Kęstutį Palepšį. Katedroje šiuo metu eksponuojamos šventųjų skulptūros – klebono nuosavybė, įsigyta iš S. Janušo.
„Abu sutarėme šventuosius parodyti katedros lankytojams“, – sako Stanislavas.
Susapnuoti šventieji
Dievdirbys S. Janušas – Tautodailininkų sąjungos narys.
Meno žinovai, vertindami jo kūrinius, šventųjų skulptūrėlėse įžvelgia sąsajų su senąja lietuvių liaudies drožyba.
„Stengiuosi atkartoti senąją liaudies drožybą ir tą darau turėdamas tikslą“, – patvirtina menininkas.
Jis atkreipė dėmesį, kad sovietmečiu mažai kam rūpėję pakelių koplytstulpiai, žemaičių koplytėlių šventieji Lietuvai atkūrus nepriklausomybę patraukė ilgapirščių dėmesį.
Važinėdamas po Lietuvą S. Janušas įsitikinęs, kad iš pakelių koplytėlių vagiamos skulptūrėlės, tad nutarė savotiškai pagudrauti.
„Ką darė vagys su skulptūrėlėmis? Jas pardavinėdavo. Tai žinodamas pradėjau drožti analogiškas skulptūrėles ir pardavinėti. Jas pirko noriau nei pavogtąsias, tad vagysčių sumažėjo“, – mano S. Janušas.
Iš mons. J. Antanavičiaus išgirdęs, kad kiekvienas šventasis turi jam priskirtą drabužių spalvą, kiekvienas turi ir savo simbolius, liudijančius patirtą kankinystę.
„Ir dabar, kai imuosi drožti šventąjį, išstudijuoju jo gyvenimą, išsiaiškinu, kas būdinga tik jam, ir tik tuomet imuosi darbo“, – pasakoja tautodailininkas.
Paklaustas, kaip pasirenka, kurį šventąjį drožti, nedrąsiai pasakė, kad paprastai tai susapnuojantis.
„Geriau nerašykite to, išjuoks mane žmones, sakys, kad gaunu apreiškimus. Nors iš tiesų tikiu, kad man apreiškiama, ką drožti“, – ištarė S. Janušas.
Sutarėme, kad apie apreiškimus visgi bus parašyta, o kas norės – lai juokiasi.
Drožinyje – ir paties menininko kančia
S. Janušas ne tik drožia nedidukes šventųjų skulptūrėles, ne vieną jų išdrožė ir monumentalią. Štai vyskupo Jono Kaunecko paprašytas, vyskupų rezidencijai išdrožė koplytstulpį, o katedros šventoriui – Dievo Motiną su Kūdikėliu ir rūpintojėlį.
Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje stovi S. Janušo išdrožta „Paskutinė vakarienė“, apaštalų Petro ir Povilo skulptūros bei „Pieta“ – sūnaus netekusios Dievo Motinos kančia.
Velykių bažnyčios šventoriui Stanislavas išdrožė šventąjį Antaną, Smilgiams – šventąjį Pranciškų. Jo drožtų angelų yra Miežiškių Angelų slėnyje.
Šiuo metu tautodailininkas drožia šventąjį Lauryną. Jo užsiprašė Panevėžio katedros klebonas K. Palepšys.
Jei ne visi, tai daugelis šventųjų, gyvendami šioje Žemėje, buvo kankiniai.
Tad S. Janušas neslepia, kad drožinyje vaizduojant jų išgyventą kančią, savotišką gėlą tenka išgyventi ir pačiam.
