Visais laikais baimė, seksas ir godumas buvo geriausiai parduodamos prekės. Tačiau nevaržomas potraukis prie žmogiškųjų silpnybių gali kelti pavojų aplinkiniams ar valstybei, todėl teisėsauga nuolat bando kontroliuoti neteisėtą veiklą ir mažinti visuomenės baimes dėl nesaugumo. Lietuvoje jau senokai praėjo tie laikai, kai nusikaltėlių grupuotės jautėsi nebaudžiamos, tačiau saugumo jausmo ir pasitikėjimo teisėsaugos institucijomis mums vis dar trūksta.
Dėl nuolatinių baimių ieškome galimybių didinti savo saugumą – perkame saugesnius automobilius, statome šarvuotas duris, samdomės saugos tarnybas. Žiniasklaidoje nuolat skiriamos specialios rubrikos nusikaltimams apžvelgti – tai savotiškai tenkina ir puoselėja žmonių baimės jausmą. Viešojoje erdvėje tvyro nevaržomos seksualinės laisvės euforija, bemaž kiekviena reklama persmelkta užuominų į aistrą ir seksualinių potraukių tenkinimą. O godumas verčia pamesti galvas lošiant, sukčiauti perkant kontrabandines cigaretes ar slepiant mokesčius. Kraštutiniais atvejais mūsų potraukiai gali peržengti teisėtumo ribas ir tapti nusikaltimais.
Kovoti su visomis šiomis žmonijos silpnybėmis – viena svarbiausių valstybės funkcijų, kad visuomenė netaptų pakrikusia minia, kurioje kiekvienas kovoja už save ar stengiasi apgauti savo artimą. Policijai tenka svarbiausias uždavinys – užtikrinti, kad visuomenė jaustųsi saugi. Kaip sekasi Lietuvos policijai kovoti su svarbiausiomis negerovėmis? Ar Lietuvoje per du dešimtmečius tapo saugiau?
Kaip aiškina Vilniaus universiteto profesorius, kriminologas Aleksandras Dobryninas, pati nusikalstamumo sąvoka yra labai plati, nors dažnai nusikalstamumo vertinimas siejamas tik su kriminaline statistika. Platesne prasme nusikaltimais mes vadiname tam tikrus veiksmus, kurie nukrypsta nuo visuomenėje toleruojamų elgesio normų. „Tai yra visuomenės reakcija į vadinamosios visuomenės sutarties pažeidimą, – teigia A. Dobryninas. – Nusikalstamumo sąvoka buvo apibrėžta dar XVIII a. Tuomet jau buvo pripažinta, kad visuomenė priima tam tikras taisykles, tačiau turi valią apsispręsti – laikytis jų ar pažeisti dėl kažkokių savo potraukių ar naudos siekimo. Visuomenė nustato, kas yra nusikaltimas, kas yra pavojinga mūsų visuomenei, jos egzistencijai. Ir tas visuomenės susitarimas gali keistis – skirtingu laiku visuomenė vis kitaip gali apibūdinti savo saugumo sąlygas.“
Saugumo jausmas
Nepriklausomybės pradžioje vyravusi nebaudžiamumo atmosfera jau senokai pasibaigė. Pirmąjį dešimtmetį siautėjusios nusikalstamos grupuotės, reketuodavusios verslininkus, žiauriai žudydamos savo ar konkurentų gaujų narius, jau iš esmės yra suvaldytos. Vis dėlto net ir dabar dar ne visi nusikaltimai, įvykdyti per pirmąjį dešimtmetį, atskleisti ir ne visi garsieji nusikaltėliai nuteisti. Šiuo metu vis dar tebesitęsia teismų procesai, susiję su Henriko Daktaro nusikalstama veikla, kurią jis su sėbrais vykdė 1993–1997 metais. Įtariama, kad Daktarų grupuotė galėjo nužudyti iki 10 žmonių.
Generalinės prokuratūros duomenimis, 1993 metais Lietuvoje veikė daugiau kaip 100 organizuotų nusikalstamų grupių. Jų skaičius kasmet mažėjo: 2000-aisiais dar veikė 43, o 2009 metų sausio mėn. – jau tik 18. Kita vertus, Lietuvoje veikia nemažai nusikalstamų grupuočių, neturinčių visų požymių, būdingų organizuotoms nusikalstamoms grupėms (organizuota nusikalstama grupuotė pripažįstama, jei fiksuojamas daugiau nei dviejų asmenų bendradarbiavimas; bendradarbiavimas vyksta ilgą arba neapibrėžtą laikotarpį; yra įtarimas sunkių nusikalstamų veikų vykdymu; siekiama pelno ir (arba) galios).
Per pastaruosius metus visuomenės saugumo jausmas sustiprėjo – visiškai saugūs ar daugiau saugūs 2010 metais jautėsi 60 proc. apklaustųjų („Baltijos tyrimų“ apklausos, atliktos 2010-ųjų balandžio mėn. Lietuvos policijos užsakymu, duomenimis). 2004 metais tokių buvo 48 procentai. Vis dėlto šis rodiklis nesikeičia jau kelerius metus, o 2008-aisiais buvo ir smukęs – tuo metu saugūs jautėsi 52 proc. apklaustųjų. Saugiausi jaučiasi kaimo gyventojai (70 proc.). Gyvenantys didmiesčiuose ir kituose miestuose jaučiasi mažiau saugūs savo gyvenamojoje vietovėje (atitinkamai – 57 proc. ir 52 proc. jaučiasi visiškai arba daugiau saugūs).
Šis rodiklis beveik identiškas pasitikėjimo Lietuvos policija rodikliui: 2010 metais policija pasitikėjo 60 proc. apklaustųjų, o 2004-aisiais – tik 48 procentai. Dažniausiai nepasitikintys policija aiškino, kad „policija korumpuota, susijusi su nusikaltėliais“ (31 proc. nepasitikinčių policija minėjo šią priežastį) ar tiesiog, kad „policija blogai dirba“ (22 proc.).
Realybė ar tik statistika?
Būtų galima džiaugtis, kad, palyginti su kitomis ES šalimis, nusikalstamumo lygis Lietuvoje yra ganėtinai žemas. „Europos mastu mūsų nusikalstamumo rodikliai nėra išsiskiriantys, galbūt tik smurtinių nusikaltimų registruojama daugiau. Tačiau aukštas smurtinių nusikaltimų lygis būdingas visoms posovietinėms valstybėms, – teigia A. Dobryninas. – Vis dėlto reikia suvokti, kad nusikalstamumo rodikliai labai priklauso nuo mūsų institucijų gebėjimų fiksuoti įstatymų pažeidimus.“
Europos Tarybos parengto Europos nusikalstamumo žinyno duomenimis, 2007 metais Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų teko 2 480 užregistruotų nusikaltimų (pagal Lietuvos policijos departamento duomenis, 2010-aisiais 100 tūkst. gyventojų teko 2 361 nusikaltimas). Šis rodiklis – žemesnis nei Europos vidurkis. Aukščiausi nusikalstamumo rodikliai fiksuoti Švedijoje (14,465 tūkst. nusikaltimų 100 tūkst. gyventojų), Airijoje (11,407 tūkst.) ir Suomijoje (10,368 tūkst.).
Tai gali atrodyti gana keistai, nes šios šalys nėra tradiciškai laikomos labai nesaugiomis valstybėmis. Paaiškinimas gali būti gana paprastas – statistika fiksuoja oficialiai užregistruotus nusikaltimus, todėl nusikalstamumo lygis priklauso ne tik nuo realiai įvykdomų nusikaltimų, bet ir nuo to, kaip dažnai nukentėję asmenys linkę kreiptis į policiją. Pavyzdžiui, Albanijoje oficialiai registruojamas žemiausias nusikalstamumo lygis visoje Europoje – tik 279 nusikaltimai 100 tūkst. gyventojų.
Tačiau vargu ar tai realiai atspindi saugumo situaciją šioje šalyje. Be to, skirtingose šalyse gali būti skirtingai traktuojami smulkūs nusikaltimai (pvz., smulkios vagystės), kurie nepatenka į nusikaltimų statistiką ir yra registruojami tik kaip administraciniai nusižengimai. Šia prasme tikslesni yra sunkių nusikaltimų duomenys – pavyzdžiui, tyčinių žmogžudysčių rodikliai. Pagal juos Albanija yra viena nesaugiausių šalių Europoje – šioje šalyje 2007 metais vidutiniškai buvo užregistruota 10,1 žmogžudystės 100 tūkst. gyventojų (Europos vidurkis – 4,9 žmogžudystės). Lietuvoje nužudymų skaičius taip pat yra gana aukštas – 2009 metais teko 8, o 2010-aisiais – beveik 7 žmogžudystės 100 tūkst. gyventojų.
Kaip teigia A. Dobryninas, visuomenės įpročiai kreiptis į teisėsaugos institucijas priklauso ir nuo kultūrinių tradicijų. „Skiriasi mūsų ir Vakarų Europos ar Skandinavijos visuomenių požiūris į pažeidėjus, nusikaltimų toleravimo lygis. Kartais mano kolegos Europoje mano, kad per daug smulkmeniškai registruojami net ir smulkūs nusižengimai. Galima nuspėti, kad gana aiškus ryšys turėtų būti tarp visuomenės pasitikėjimo teisėsaugos institucijomis ir pranešimų apie nusikaltimus lygio“, – teigia kriminologas.
Netiki teisėsaugos gebėjimais
Visuomenės saugumo jausmo nedidina ir menkas tikėjimas, kad policija sėkmingai ištirs nusikaltimus, o teismai nuteis nusikaltėlius. Kaip liudija 2010 metais „Baltijos tyrimų“ atliktos apklausos, Lietuvoje maždaug tik kas antras nukentėjęs kreipiasi į policiją visais atvejais: 55 proc. nukentėjusiųjų teigė, kad visais atvejais kreipėsi į policiją, 11 proc. kreipėsi tik dėl dalies atvejų, o 34 proc. visai nesikreipė. Šie rodikliai nuo 2004 metų beveik nesikeičia – prieš septynerius metus taip pat į policiją, anot apklausų rezultatų, visais atvejais kreipėsi 52 proc. nukentėjusiųjų.
60 proc. iš nesikreipusiųjų minėjo, kad nepranešė apie nusikaltimą dėl to, jog netikėjo policijos galimybėmis išsiaiškinti nusikaltimą. 23 proc. nutarė nevarginti policininkų, nes patyrė nedidelį nuostolį (ar nebuvo reikalo kreiptis), o 7 proc. buvo girti.
Policijos efektyvumas kol kas išties nėra itin didelis. Bendras nusikaltimų ištyrimo lygis 2010 metais siekė 46,5 proc. Per kelerius pastaruosius metus ištyrimo lygis šiek tiek išaugo (pvz., 2004 metais buvo ištirta 41 proc. visų nusikaltimų), tačiau vis tiek išlieka neaukštas. Kaip ir anksčiau, prasčiausiai sekasi tirti nusikaltimus buvusios Vilniaus apskrities teritorijoje – čia įvykdoma daugiausia nusikaltimų, tačiau tik maždaug kas trečias jų yra ištiriamas.
Prasčiausiai sekasi tirti su pinigų padirbinėjimu susijusius nusikaltimus – tik 16,5 proc. jų buvo ištirta 2010 metais. Taip pat nedidelis vagysčių ir automobilių vagysčių ištyrimo lygis – atitinkamai 25,5 proc. ir 28,6 proc. Nenuostabu, kad visuomenė vis dar skeptiškai vertina policijos galimybes efektyviai ištirti nusikaltimus.
Krizė skatina godumą?
Nusikaltimai, kuriuos būtų galima sieti su godumu, pastaruoju metu sudaro didžiausią dalį nusikalstamų veikų. Generalinės prokuratūros veiklos ataskaitoje už 2009 metus buvo prognozuojama, kad ekonomikos krizė Lietuvoje turėtų paskatinti nusikalstamumo augimą. Generalinė prokuratūra pastebi, kad „nuo 2008 metų antrojo pusmečio, kai pasirodė pirmieji ekonomikos krizės požymiai, labiausiai padidėjo turtinių nusikaltimų skaičius. Užregistruotų įvykių, nusikalstamumo statistinių duomenų, išorinių ir vidinių ūkio krizės faktorių analizė leidžia daryti išvadą, kad ir toliau daugės turtinių ir smurtinių nusikaltimų.“
Vis dėlto ar pati ekonomikos krizė didina paskatas nusikalsti – nėra lengva nustatyti. „Daug kas priklauso nuo visuomenės moralinių nuostatų, – teigia A. Dobryninas. – Nors manoma, kad krizės metu visuomenė gali pradėti elgtis necivilizuotai, tai ne visuomet pasitvirtina. Neturtingose visuomenėse nusikaltimų lygis gali būti nedidelis, nes pačioje visuomenėje tai bus visiškai nepriimtina.“
Vienareikšmiškai atsakyti, kad ekonomikos sunkmetis blogina nusikalstamumo situaciją, negalima. Viena vertus, jei krizė verčia mažinti finansavimą teisėsaugos institucijoms, akivaizdu, kad tai gali pakenkti galimybėms saugoti turtą, užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms ir atitinkamai jas efektyviai ištirti. Tačiau oficialioje statistikoje nusikaltimų augimas taip pat gali ne iš karto atsispindėti, nes tai priklauso nuo sistemos galimybių apdoroti, registruoti nusikaltimus. Pavyzdžiui, registruotų vagysčių skaičius 2010 metais Lietuvoje net mažėjo, palyginti su 2009-aisiais. „Gali būti ir priešingas krizės poveikis nusikalstamumui – jei ekonomikos sunkmečiu didėja nedarbas, vadinasi, daugiau žmonių sėdi namie, o tai mažina tikimybę, kad į šiuos namus bus bandoma eiti ir vogti“, – daro prielaidą A. Dobryninas.
Seksualinių nusikaltimų banga
Kaip pastebėjo policijos generalinis prokuroras Saulius Skvernelis, pastaruoju metu registruojama daugiau seksualinio pobūdžio nusikaltimų. Jų registravimas ir tyrimas yra ypač sudėtingas. „Apie išžaginimus aukos ne visada linkusios pranešti, nes jos ne tik patiria smurtą, bet gali patirti papildomą spaudimą ir iš teisėsaugos sistemos. Aukai tenka duoti išsamius parodymus, identifikuoti nusikaltėlį ir panašiai. Kriminologijoje ši procedūra vadinama antrąja viktimizacija. O jei nusikaltimą bei tyrimą aprašo dar ir žiniasklaida – tai gali būti ir trečia viktimizacija, t. y. nukentėjęs asmuo patiria skriaudą keletą kartų“, – teigė A. Dobryninas.
Lietuvoje kilęs ažiotažas dėl Drąsiaus Kedžio istorijos ir seksualinio vaikų išnaudojimo taip pat galėjo paskatinti didesnį visuomenės ir teisėsaugos dėmesį seksualinio pobūdžio nusikaltimams. Tai galėtų padidinti ir didesnį pranešimų apie šiuos nusikaltimus srautą. „Egzistuoja bendra tendencija, kad jei visuomenėje daugėja dėmesio kuriai nors temai, galima laukti atitinkamai išaugusių ir kriminalinių rodiklių. Piliečiai pradeda spausti politikus, politikai – teisėsaugos institucijas ir atitinkamai ši problema tampa labiau matoma ir atsispindi kriminalinėje statistikoje“, – aiškina kriminologas A. Dobryninas.
Ši profesoriaus paminėta tendencija jau dabar pastebima Lietuvoje. Didžiulis spaudimas Generalinei prokuratūrai paskatino keisti tam tikras ikiteisminio tyrimo procedūras. Nuo 2010 metų spalio įsigaliojo Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimai, kuriuose jau apibrėžiami ikiteisminių tyrimų terminai. Dėl baudžiamojo nusižengimo ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas ne ilgiau kaip per tris mėnesius, dėl nesunkių, apysunkių ir neatsargių nusikaltimų – ne ilgiau kaip per šešis mėnesius, o dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų – per devynis mėnesius. Papildomai generalinis prokuroras Dainius Valys nurodė kuo daugiau dėmesio skirti seksualinių nusikaltimų prieš nepilnamečius tyrimams. „Nors įstatymas nenumato, prioritetiniu ikiteisminiu tyrimu pripažinome tyrimus dėl nepilnamečiams seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui padarytų nusikaltimų. Tokių nusikalstamų veikų tyrimas turėtų būti atliktas kuo skubiau, tačiau ne per ilgesnį kaip 4 mėnesių laikotarpį“, – teigė D. Valys.
Menkai tesikeičiančios nusikalstamumo tendencijos ir į viešąją erdvę iškylančios rezonansinių nusikaltimų temos palaiko visuomenėje gana aukštą baimės lygį. Galima tikėtis efektyvesnio teisėsaugos institucijų darbo, tačiau jis nepanaikins žmonių polinkio smurtauti ar kėsintis į svetimą turtą. Tad nusikaltimų temos ir toliau bus vienos populiariausių rubrikų mūsų visuomenėje. Baimės galbūt ir mažiau, tačiau vis dar per daug, kad jaustumės ramūs.
____________________
Šis straipsnis išspausdintas IQ žurnale, 2011 m. balandžio mėn. numeryje.
