Ar sergant palengvėja, jei žinai, kad ta pati liga kamuoja ir kaimynus? Teoriškai – tikrai ne, faktiškai – … Čia svarstant reikėtų įterpti kalbininkų dar neįteisintą šypsenėlę ir nuorodą į gruodį Londone vykusią Europos daugiakalbystei skirtą tarptautinę konferenciją.
Apie Britų tarybos įgyvendinamą projektą „Europos kalbų lobynas“ žurnalas IQ rašė dar praėjusių metų vasarą. Negalutiniai daugiakalbystės politikos ir praktikos tendencijų tyrimo duomenys leido numanyti, kad iki bendro tikslo – kiekvienas europietis, be gimtosios kalbos, turėtų mokėti kalbėti dar bent dviem kalbomis – Lietuvai toloka.
Gruodį Londone pristatyti galutiniai tyrimo rezultatai leidžia lengviau atsikvėpti, o gal kaip tik – sunerimti, kad iki tokios vizijos toli daugeliui Bendrijos šalių. Dvi dienas vykusioje konferencijoje buvo vardijami būdingiausi mažakalbystės ligos simptomai: ryškus anglų kalbos vyravimas, nepakankamas dėmesys užsienio kalboms vaikų darželiuose ir mokyklose, palyginti atsainus verslo atstovų požiūris į kalbų mokymą. Šie faktai, galima sakyti, sutampa su tyrime aptartomis Lietuvos daugiakalbystės problemomis.
Ieškant priežasčių verta ne tik pakritikuoti švietimo sistemos ydas, bet žvilgtelėti giliau. Kaip pabrėžė vienas konferencijos dalyvių Prancūzijos švietimo ministerijos atstovas Michelis Le Francas, taikioji Europa šiandien iš tiesų yra karo laukas, kuriame dėl savo teritorijų kariauja ne šalys, bet kalbos. „Turime liautis“, – pabrėžė M. Le Francas, kalbėdamas apie bandymus stiprinti vienų užsienio kalbų mokėjimą nusisukant nuo kitų.
Nors reitinguoti šalis pagal užsienio kalbų mokėjimą tyrime buvo sąmoningai atsisakyta, visgi Prancūzijos situacija lakoniškai apibūdinta kaip „not good“. Šalies atstovai konferencijoje pabrėžė ir ekonominę užsispyrimo kalbėti vien prancūziškai žalą. Pavyzdžiui, į užsienį savo prekes ir paslaugas eksportuojančių Prancūzijos įmonių skaičius kone šešis kartus mažesnis nei Vokietijos. Viena priežasčių laikomos menkos užsienio kalbų žinios: prancūzai nenori veltis su savo verslo reikalais ten, kur vargiai galės susikalbėti gimtąja kalba, o turimų užsienio kalbos žinių jiems tiesiog nepakaks.
Tiesa, kalbėti vien tradiciškai populiariausiomis laikomomis anglų, prancūzų, vokiečių kalbomis taip pat nebėra išeitis. Migracijos tendencijos skatina jau šiandien akcentuoti tautinių mažumų ir emigrantų kalbų svarbą. Nyderlandų Tilburgo universiteto profesorius Guusas Extra ją pagrindė paprastu pavyzdžiu: „Jei Olandijos banke darbuotojas nekalba turkiškai, turkai tvarkyti verslo reikalų tiesiog išeina į kitą banką.“
Informatika – angliškai
„Reklamuoti“ daugiakalbystę europiniu lygmeniu buvo pradėta dar maždaug 1990-aisiais. Nors daugelis europiečių dabar sugeba susikalbėti bent viena užsienio kalba, bendras kalbų žinių lygis nekyla nuo maždaug 2006-ųjų.
Šią spragą susigriebta intensyviai lopyti ikimokyklinio ir mokyklinio švietimo įstaigose. Tačiau skuboti sprendimai gali turėti ilgalaikių padarinių. Švietimo konsultantas dr. Alanas Dobsonas sukritikavo bandymus dalykus mokyklose imti dėstyti užsienio kalbomis. Daugybė švietimo įstaigų tam paprasčiausiai nepasiruošusios. Todėl ir Didžiojoje Britanijoje būna atvejų, kai anglų kalbos mokytojui liepiama angliškai dėstyti informatiką, visiškai neatsižvelgiant į specialisto kompetenciją. „Mokyklos ar politikai taip tiesiog prideda sau taškų“, – pareiškė A. Dobsonas.
Panašių atvejų neišvengiama ir universitetuose. Didžiosios Britanijos Lordų rūmų atstovės Jean Coussins nuomone, universitetai šiandien yra patekę į spąstus: iš jų reikalaujama paruošti lingvistus, tačiau dėl menko studentų skaičiaus kalbų fakultetai uždaromi. Todėl ir čia problemos sprendžiamos skubotai, įsteigiant, pavyzdžiui, verslo vadybos prancūzų kalba specialybę.
Radikalesniu dvikalbystės mokymo pavyzdžiu pasidalijo Jessica Gygax iš Šveicarijos. Bylo mieste, kuriame daugumai gyventojų gimtoji kalba yra vokiečių, moksleiviai 2,5 dienos mokykloje mokosi vokiškai, o 2,5 dienos – prancūziškai. J. Gygax pabrėžė, kad toks modelis pasiteisino, o vokiečių kalbos populiarumą padeda sustiprinti ir labai paprasta priežastis: „Dauguma gyventojų Bylyje žiūri vokiečių televizijos kanalus, nes jų programos įdomesnės nei šveicarų.“
Pristatys rekomendacijas
Galbūt globalios visuomenės išeitis yra ne mėtytis nuo prancūzų kalbos prie turkų, nuo ispanų – prie fryzų, bet tiesiog mesti visas jėgas į lingua franca (tarptautinė kalba)? Su šiuo terminu konferencijoje ne kartą bandyta tapatinti anglų kalbą. Tačiau dėl jos populiarumo švietimo, verslo, politikos atstovų nuomonės išsiskyrė.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Ineta Dabašinskienė akcentavo, kad anglų kalba kaip lingua franca atveria nemažai durų, bet dalį jų ir užtrenkia. Ypač mažosioms šalims kyla grėsmė prarasti, pavyzdžiui, savus akademinius terminus dėl anglų kalbos dominavimo. Be to, taip anglakalbystė įsigali ir kultūroje – tuo lengva įsitikinti pažvelgus į vyraujančias knygų vertimo tendencijas: anglakalbės literatūros pasaulyje išverčiama kur kas daugiau nei kūrinių kitomis kalbomis.
Kita vertus, atsidūrus vietoje, kur nekalbama nei angliškai, nei jokia kita lingua franca, galima sparčiai įsitikinti tokios kalbos būtinybe. Goethe’s instituto Belgijoje atstovas Uwe Mohras pasidalijo įspūdžiais iš ką tik Kinijoje vykusios konferencijos, kur beveik niekas nekalbėjo angliškai – nei dalyvių darbo, nei nakvynės vietose. „Kai norėjau paprašyti savo viešbučio kambaryje sumažinti šilumą, man tai užtruko 3–4 valandas. Per tą laiką pabendravau su 15 žmonių“, – bendros kalbos svarbą pabrėžė konferencijos dalyvis.
Vienareikšmiško atsakymo, kaip sumažinti biblinės Babelio bokšto istorijos įtaką XXI a., tyrime ieškoti, ko gero, neverta. Tačiau „Europos kalbų lobyno“ tyrimo autoriai savo rekomendacijas ketina pateikti jau netrukus, kovo mėnesį, – jos bus pristatytos Europos Parlamentui Briuselyje.
