J. S. Nye.
Pasak JAV Valstybės departamento atstovų, vadinamosios sumanios galios koncepcija – diplomatijos integracijos ir tinklo mezgimo, gynybos, plėtros ir kitų vadinamųjų kietųjų ir minkštųjų galių priemonių visuma – yra prezidento Baracko Obamos administracijos užsienio politikos vizijos centre.
Kad ir kaip būtų, dabartiniai įvykiai Artimuosiuose Rytuose metė iššūkį B. Obamos „sumaniosios galios“ strategijai.
Jeigu B. Obamai nepavyks paremti vyriausybių Egipte, Bahreine, Saudo Arabijoje ar Jemene, jis gali pakenkti tokiems svarbiems užsienio politikos tikslams kaip taika Artimuosiuose Rytuose, jūrų laivyno bazė Persijos įlankoje, stabilumas naftos rinkose ar bendradarbiavimas prieš Al-Qaeda tinklo teroristus.
Kita vertus, jeigu jis tiktai rems šias vyriausybes, jis šiose informacija apginkluotuose visuomenėse sukels priešiškas nuotaikas, taip keldamas pavojų ilgalaikiam stabilumui.
Siekimą išlaikyti pusiausvyrą tarp „kietųjų“ galių naudojimo santykiuose su vyriausybėmis ir „minkštųjų“ galių naudojimo remiant demokratijas galima prilyginti žingsniavimui įtemptu lynu. B. Obamos administracija šiuo lynu eidama svirduliuoja, bet kol kas nuo jo nenuslydo.
Kadangi B. Obamos administracija naudoja terminą „sumanioji galia“, kai kurie žmonės mano, kad jis taikytinas tik JAV, o kritikai skundžiasi, kad jis tėra šūkis, kaip kad „rūsti meilė“, naudotas pasaldinti JAV užsienio politikos įvaizdžiui. Tačiau „sumanioji galia“ jokiais būdais neapsiriboja vien Jungtinėmis Valstijomis. Daugeliui valstybių tenka sudėtinga, bet būtina užduotis suderinti „kietąsias“ ir „minkštąsias“ galias.
Tiesą sakant, kai kurios nedidelės šalys tapo „sumaniosios galios“ naudojimo ekspertėmis. Singapūras pakankamai daug investavo į karinę gynybą, kad kaimynams, kuriuos stengiasi atgrasyti, atrodytų it nuodinga musmirė, kurios geriau neprakąsti.
Tuo pat metu Singapūras šį „kietųjų“ galių būdą suderino su patrauklia „minkštųjų“ galių veikla Pietryčių Azijos tautų asociacijoje (ASEAN) bei su pastangomis savo universitetus naudoti kaip regioninius nevyriausybinės veiklos traukos centrus.
Panašiai ir Šveicarija ilgą laiką atbaidymo tikslais naudojo privalomą karinę tarnybą ir kalnuotą kraštovaizdį, tuo pat metu viliodama per bankų ir komercinę veiklą bei kultūrinius tinklus.
Kataras, nedidelis pusiasalis Saudo Arabijos pakraštyje, leido JAV kariniams štabams savo teritorija naudotis vykdant invaziją į Iraką, tuo pat metu finansuodamas populiariausią regiono televiziją „Al Jazeera“, kuri itin kritikavo amerikiečių veiksmus.
Norvegija gynybos tikslais įsijungė į NATO, bet išplėtojo į priekį žvelgiančias užsienio plėtros pagalbos ir taikos tarpininkavimo politikas, kad sustiprintų savo „minkštąsias“ galias.
Paprastai augančios šalys sumaniąsias galias naudodavo geriems tikslams. Devynioliktajame amžiuje premjero Otto van Bismarko Prūsija trijuose karuose prieš Daniją, Austriją ir Vokietiją, kurie vedė į Vokietijos suvienijimą, naudojo agresyvias karines strategijas. Tačiau kai tik O. Bismarkui tikslą pasiekti pavyko, jis sukoncentravo Vokietijos diplomatiją į aljansų su kaimynais kūrimą ir pavertė Berlyną to meto Europos diplomatijos ir konfliktų sprendimo centru.
Viena iš kaizerio Vilhelmo Antrojo klaidų keliais dešimtmečiais vėliau buvo O. Bismarko atleidimas, nesugebėjimas atnaujinti savitarpio pagalbos sutartį su Rusija ir iššūkio metimas Didžiajai Britanijai dėl laivyno viršenybės.
Po 1867-1868 metais įvykusios Meidzi revoliucijos kilusi Japonija sukaupė tokias karines pajėgas, kad jų pakako nugalėti Rusiją 1905 metais. Tačiau Japonija taip pat užsiiminėjo taikia diplomatija su Didžiąja Britanija ir JAV bei išleido nemažas sumas tam, kad padidintų savo patrauklumą užjūryje.
1930 metais sužlugus jos imperialistinei Didesnės Rytų Azijos bendros gerovės schemai (kurioje buvo antieuropinei propagandai skirtas minkštosios galios blokas) ir įveikta Antrajame pasauliniame kare Japonija pasirinko sumažintos karinės galios strategiją ir pasikliovė strateginiu aljansu su JAV.
Japonijos vienpusis susitelkimas į ekonominį augimą tikslą pasiekė, tačiau ši šalis gali pasigirti išplėtojusi tik kuklias karines ir „minkštąsias“ galias.
Pirmaisiais dešimtmečiais komunistinė Kinija telkė karines pajėgas ir tuo pat metu naudojo „minkštąsias“ maoistų revoliucinės doktrinos galias bei Trečiojo pasaulio solidarumą, kad užsienyje sutelktų sąjungininkus. Tačiau kai maoistų strategija aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išseko, Kinijos vadovai sutelkė dėmesį į rinkos mechanizmus, kad paskatintų ekonomikos plėtrą.
Kinijos komunistų vadovas Deng Xiaopingas įspėjo savo tautiečius, kad šie susilaikytų nuo užsienio „nuotykių“, kurie galėtų pakenkti plėtrai šalies viduje.
2007 metais Kinijos prezidentas Hu Jintao paskelbė apie investavimo į Kinijos „minkštąsias“ galias svarbą. Žinant apie stiprėjančią Kinijos ekonomiką ir karines pajėgas, tai buvo protingas žingsnis. Augant jos „kietosioms“ galioms, pastangomis pasirodyti patrauklia Kinija siekė numalšinti kaimynų baimes ir mėginimus atsverti jėgas.
2009 metais Kinija teisėtai didžiavosi savo sėkmingu išklimpimu iš globalios recesijos ir greitai augančia ekonomika. Daugelis kinų padarė klaidingą išvadą, kad tai buvo galios pusiausvyros pasaulyje pasikeitimų ženklas, ir kad JAV jėgos senka.
Tačiau toks tikėjimas gali vesti prie konflikto. Išties, savo galių pervertinimas lėmė daug labiau kategorišką Kinijos elgesį užsienio politikoje 2009 ir 2010 metais. Kinija apsiskaičiavo nukrypdama nuo stiprėjančios galios „sumaniosios strategijos“ ir pažeisdama D. Xiaopingo posakį, kad Kinija turėtų elgtis atsargiai ir „meistriškai laikytis nuošalyje“.
Po to, kai susidūrė su tarptautine kritika ir suprastėjo santykiai su JAV, Japonija, Indija ir kitomis šalimis, kinų lyderiai nusprendė grįžti prie D. Xiaopingo „sumaniosios galios“ strategijos.
Taigi, B. Obamos administracijai vargstant bandymuose įgyvendinti „sumaniosios galios“ strategiją dabartinėmis revoliucinėmis sąlygomis Artimuosiuose Rytuose, verta atkreipti dėmesį, kad Junginės Valstijos nėra vienintelės, kurios susiduria su sunkumais mėgindamos sėkmingai suderinti „kietąsias“ ir „minkštąsias“ galias.
„Sumanioji galia“ yra svarbi strategija siekiant sėkmės pasaulinėje politikoje. Tačiau juk niekas nesakė, kad bus lengva.
____________________
Josephas S. Nye, buvęs JAV gynybos sekretoriaus padėjėjas, yra Harvardo universiteto profesorius ir knygos „The Future of Power“ autorius.
© Project Syndicate, 2011.
