Parodoje Vilniuje bus eksponuojami ir T. Kantoro kurtos scenografijos spektakliams fragmentai.
Ketvirtadienį, birželio 21 d., Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma vieno žymiausių XX a. Lenkijos avangardo menininkų ir teatro reformatoriaus paroda „Tadeuszas Kantoras. Tapyba. Teatras“.
T. Kantoras (1915–1990) – lenkų tapytojas, piešėjas, scenografas, režisierius, eksperimentinio teatro kūrėjas ir teoretikas, hepeningų ir meninių manifestų autorius, Krokuvos ir Hamburgo dailės akademijų profesorius, ženkliai prisidėjęs prie avangardo terpės formavimosi Lenkijoje, ypač Krokuvoje. Savo šalyje menininkas daugiausia bendradarbiavo su svarbiomis naują, avangardinį meną populiarinusiomis galerijomis „Krzysztofory“ Krokuvoje ir „Foksal“ Varšuvoje. Čia jis rengė naujo meno parodas ir hepeningus.
Nuo 1955 m. T. Kantoras vadovavo savo įkurtam „Cricot 2“ teatrui. Pradėjęs nuo „žaidimų su Witkacy“, kuomet statė spektaklius pagal šio žymaus lenkų dailininko ir dramaturgo kūrinius, vėliau ėmė režisuoti pasiremdamas autobiografiniais epizodais. Jis sukūrė įvairias teatro koncepcijas pagal savo spektaklių pobūdį, tokias kaip „beformis (informel) teatras“, „nulinis teatras“, „hepeningo teatras“, „neįmanomas teatras“ ir „mirties teatras“. T. Kantoro teatrinė kūryba buvo stipriai susijusi su jo daile. „Tai buvo meilės trikampis. Aš, tapyba ir teatras“, – rašė menininkas.
T. Kantoro dailę įkvėpė anuomet naujos meno kryptys – siurrealizmas, beformė dailė (Informel) ir konceptualusis menas – su kuriomis jis susipažino dažnų gastrolių užsienyje metu. Nuo 1964 m. dailėje ir teatre jis plėtojo savo sukurtą ambalažo meninę viziją, kurios kelis pavyzdžius galima išvysti parodoje Vilniuje.
Ekspozicijos pradžioje rodomas scenografijos fragmentas iš spektaklio „Baliadina“. 1943 m. Nepriklausomame teatre pastatyta Juliuszo Słowackio pjesė tapo karo metų pogrindinės Krokuvos sensacija. Pirmą kartą publikai pristatomas rekonstruotas T. Kantoro kūrinys – spektaklio „Mažame dvarelyje“ trečiojo pastatymo, sukurto 1969 m. vokiečių filmui „Maišai, spinta ir skėtis“, scenografija. Šis 1966 m. Vakarų Vokietijoje parodytas spektaklis (Pakeistu pavadinimu „Spinta“ (Der Schrank)) žymi tarptautinio T. Kantoro pripažinimo pradžią.
Šio menininko kūryba turėjo įtakos ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos, ypatingai XX a. antrosios pusės meno sceną. T. Kantoro studijoje lankėsi Vincas Kisarauskas, jo kūriniai padrąsino Valentiną Antanavičių imtis asambliažo technikos. 8-oje NDG salėje rodoma specialiai parengta Lietuvos dailininkų, 7-ame dešimtmetyje kūrusių asambliažus, paroda, sudaryta dailėtyrininko Viktoro Liutkaus.
Projektą papildo viešų renginių – filmų ir paskaitų apie T. Kantoro kūrybą – programa:
Birželio 28 d., ketvirtadienis
17.30 val. Parodos „Tadeuszas Kantoras. Tapyba. Teatras“ katalogo pristatymas.
18.00 val. Dailės istorikės Andos Rottenberg paskaita Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje.
19.00 val. Filmo „Kantoras čia yra (Kantor ist da)“, rež. D. Mahlowas, 1968, 46 min., peržiūra.
Rugpjūčio 30 d., ketvirtadienis
18.00 val. Teatrologės dr. Annos R. Burzynskos paskaita Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje.
19.00 val. Filmo apie Tadeuszo Kantoro teatro Cricot 2 spektaklį Edinburgo festivalyje „Meilutės ir baidyklės (Lovelies and Dowdies)“, rež. K. McMullenas, 1973, 29 min., peržiūra.
Rugpjūčio 31 d., penktadienis
17.30 val. Spektaklio dokumentacijos-filmo „Mirusi klasė“, rež. D. Bebletas, 1977, 78 min., peržiūra.
