Kristina Valančiūtė iš lietuvių mados kūrėjų išsiskiria savita stiliaus estetika: netradicinės medžiagos, akį traukiančios detalės, trimatės konstrukcijos. Jaunoji dizainerė nė dienos neužsibūna vietoje. Ji bendradarbiauja su užsienio kolegomis, muzikos grupėmis, kuria drabužius. Nepataikaudama publikai ir sezoninėms tendencijoms K. Valančiūtė sugebėjo suburti klientų, vertinančių jos išskirtinį braižą ir originalias idėjas.
– Kas jus įtraukė į mados pasaulį?
– Vos penkerių siūdama lėlėms sukneles vaikiška siuvamąja mašina ir megzdama barbėms paltukus buvau tikra dėl savo svajonės tapti profesionalia drabužių dizainere. Ji išsipildė – esu diplomuota mados kūrėja. Kartais pagalvoju, kad galėčiau prisitaikyti ir dirbti kitoje srityje, tačiau aplinkybės mane kreipia į mados pasaulį. Kurį laiką norėjau tapti verslininke, ieškojau kombinuotų verslo ir dizaino studijų. Šiauliuose radau taikomosios dailės ir verslo specialybę. Po ketverių studijų metų nusprendžiau atsiriboti nuo verslo ir pasirinkau studijas Vilniaus dailės akademijoje, prieš metus gavau magistro diplomą.
– Pernai gruodį „Injekcijos“ konkurse debiutavote su kolekcija „Evoliucija“. Avangardinė stilistika, netradicinės idėjos ir dizaino naujovės nepraslydo pro akis – to siekiate sąmoningai?
– Podiumas man yra erdvė, kurioje privalau išsiskirti, atskleisti savo kūrybos koncepciją. Manau, reikia sudominti publiką, nes šiandien konkurencija išties didelė. Nežinau, kiek mano idėjos netikėtos: artimiausi draugai ir šeimos nariai visada žino, kokiu užmoju gyvenu, dalijuosi su jais savo apmąstymais, klausiu patarimo, laukiu kritiško požiūrio, sumanymą išgvildenu iki smulkmenų ir nevaržomai kuriu. Ieškau formų gamtoje, kine, meno ir mokslo knygose, fotografijose.
Bandau sujungti avangardą, konceptualumą ir futurizmą, įvesti humoristinių detalių ir formų – tai ir yra mano kūrybai būdingiausi bruožai. Dažnai renkuosi ne audinius, o alternatyvias medžiagas, kurios praplečia galimybes, įprastą gaminį padaro simbolišką. Tačiau nuėmus visas netradicines detales tie drabužiai yra funkcionalūs ir praktiški. Džiaugiuosi subūrusi klienčių – tiek jaunos, tiek vyresnio amžiaus moterys kreipiasi dėl man artimos koncepcijos drabužių. Taip pat su džiaugsmu priimu iššūkius. Vienas tokių – sukurti vestuvinę suknelę.
– Alternatyvios medžiagos madoje dažnai nulemtos atsakomybės prieš gamtą…
– Aš esu už natūralias medžiagas, kurios greitai suyra ir palaiko gamtos pusiausvyrą. O iš tokių alternatyvių žaliavų pagamintos detalės tampa tartum mažais meno kūriniais, kurie padeda vaizdžiai iliustruoti idėją ir ją atskleisti per fotosesijas. Esu kūrusi ir ekologijos tematika – tai buvo megztinis iš kilimo kutų: žinoma, daug kietesnis už įprastą, tačiau užmetus akį buvo sunku suprasti, iš ko jis pagamintas.
– Būdama avangardistė dairotės idėjų praeityje?
– Dabarties ir praeities sintezė – tai jėga, kurianti ateitį. Praeities interpretacijos papildo net ir avangardinę estetiką. Be abejo, neišvengiamai turi domėtis svarbiausiomis šių dienų aktualijomis. Įkvėpimo semiuosi tiesiog iš gyvenimo. Tačiau geras kūrėjas visada yra vienu žingsneliu arčiau ateities.
– Ar orientuojatės į populiariausias mados tendencijas?
– Kalbant apie tendencijas, manau, jų suvokimas ateina intuityviai. Kai analizuoji kitų kūrybą, gali įžvelgti ir savo minčių… Tačiau jau mokyklos laikais išsiskirdavau, nes drabužius siūdavausi pati: pirmiausia sulaukdavau patyčių, o po kelerių metų visa mokykla perimdavo panašias stiliaus idėjas. Ateities nujautimas yra nesąmoningas: stebi žmones, nori išsiskirti, sukuri ką nors naujo, ir štai po kelerių metų tai tampa karščiausia tendencija.
– Kokia vertingiausia ligšiolinė jūsų patirtis?
– Didelis įvertinimas, kad buvau pastebėta Berlyne. Dažnai sulaukiu kvietimų ten vykti rodyti savo kolekcijų, bendradarbiauti su vokiečiais. Tačiau nujaučiu, kad didžiausia euforija apims išplėtojus asmeninį prekės ženklą, kai viską nuo A iki Z kursiu viena pati. Šiuo metu tai didžiausia mano siekiamybė.
– Lietuviška mada – kokia ji žvelgiant jūsų akimis?
– Lietuviška mada yra tokia, kokia yra. Niekada nesiekiau jos formuoti ar juolab prie jos taikytis. Man artimesnis skandinavų, belgų ar vokiečių dizainerių stilius.
– Ar kūryba palieka laisvo laiko kitoms veikloms?
– Jaučiu potraukį keliauti, bendrauti su įvairiais žmonėmis. Turėdama laisvo laiko gaminu patiekalus, rašau knygą, svajoju ir braižausi gyvenimiškas schemas: analizuoju save ir savo patirtį, kelius ir klystkelius. Kūryba yra labai lankstus reikalas: jei sekasi, galiu kurti net skrisdama lėktuvu ar bėgdama krosą, tačiau užėjus sąstingiui galiu užsidaryti namuose ir nieko neišspausti – tada negaištu laiko. Nemėgstu statyti savęs į rėmus, kankinti ir prievartauti: kūriniams persiduoda blogos emocijos, o į savuosius noriu sudėti tik meilę, laimę ir savo rankų šilumą.
