Pastaraisiais metais aukštasis mokslas tapo vienu svarbiausių diskusijų objektų. Reikėtų džiaugtis, nes mūsų šalis teturi vieną išteklių – intelektą, kurio kokybė priklauso nuo aukštojo mokslo sistemos. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė išdrįso iš esmės pajudinti nusistovėjusius aukštojo mokslo instrumentus – valdymą ir finansavimą. Reformos ištakose buvo daug kalbų apie aukštojo mokslo ir aukštųjų mokyklų veiklos neefektyvumą, rengiamų specialistų neatitikimą rinkos poreikiams bei demografinę krizę, kuri reiškia, kad per dešimtmetį būsimų studentų sumažės mažiausiai 40 proc.
Visų partijų atstovai šių grėsmių akivaizdoje sutarė, kad pokyčiai būtini. Nebuvo abejojančių, kad reikia stiprinti aukštųjų mokyklų konkurencingumą bei skatinti gabų jaunimą studijuoti Lietuvoje. Visi sutarė dėl tikslo, tačiau dešiniųjų Vyriausybės strategija kėlė aistrų. Visa, kas nauja, sulaukia pasipriešinimo. Tai – aksioma. Todėl svarbu ne tai, kad neigiamų nuostatų buvo daug, tačiau tai, kad spekuliatyvių pareiškimų lavina klaidino visuomenę. Taip susiformavo mitai, kuriais dabar aklai vadovaujasi naujoji Vyriausybė.
Pirmas mitas – aukštojo mokslo sistema priklauso nuo moksleivių pasirinkimo. Esą jie nieko nesupranta, o šalis stokoja taip reikalingų specialybių. Taip atsirado „valstybės užsakymo“ ideologija. Kažkodėl visi užmiršo, kad jau gyvenome valstybės užsakymo laikais, kai valstybės tarnautojai, kurie prisiėmė misiją būti protingesniais už visus likusius piliečius, nuspręsdavo, ko ir kiek jų „avelėms“ reikės. Valstybės užsakymai aukštajam mokslui yra visiškas absurdas, nes ko reikės ūkiui, gali atsakyti tik ūkio dalyviai, kuriantys darbo vietas, ir pačios aukštosios mokyklos, kurios tam ir telkia intelektą, kad prognozuotų, kokių kompetencijų reikės šiuolaikiniam žmogui, kuris, gavęs išsilavinimą, turės tęsti savo profesinę veiklą dar bent 40–50 metų.
Kaip galima užsakyti, jei neįsipareigoji nupirkti? Ar ši Vyriausybė rengiasi atkurti ir kitus sovietinės sistemos principus, kai kiekvienas aukštosios mokyklos absolventas gaudavo paskyrimą?
Antras mitas – dauguma studijų krepšelių atitenka socialiniams mokslams, nors trūksta specialistų, turinčių technologinį išsilavinimą. Pirma, reikia pabrėžti, kad studijų krepšeliai yra idealus mechanizmas finansavimui reguliuoti pagal studijų kryptis. Tai, beje, pastaroji Vyriausybė ir darė. 2012 m. technologiniams mokslams buvo skirti 2 275 studijų krepšeliai, kurių kiekvienas kainavo 7 640 litų. Visi socialiniai mokslai, kurių aprėptis yra daug didesnė, gavo 1 411 studijų krepšelių, kurių kiekvienas vertas mažiau nei 4 000 litų. Nereikia būti dideliu analitiku, kad suvoktum, jog šalies ūkyje toks santykis neįmanomas – 60 proc. technologinio ir 40 proc. socialinio išsilavinimo specialistų.
Technologinių kompetencijų poreikis yra ribotas, tačiau labai reiklus kokybei, kurios, anot darbdavių, trūksta. Stinga ir patrauklių darbo vietų. Taigi, ar teisinga didinti finansavimą technologiniams mokslams, kurie jau dabar neišnaudojami, o stojančiųjų balai yra begėdiškai maži? Kone dvigubai didesnį krepšelį technologiniams mokslams jaunuolis gauna turėdamas 12,48 balo (tai mokinys, kurio pažymių vidurkis buvo 5–6 balai, o valstybinių egzaminų pažymys – 30 proc.). Tuo tarpu socialiniuose moksluose 17,5 balo surinkęs pirmakursis negavo valstybės finansavimo, nors šis beveik perpus mažesnis. Taigi, akivaizdu, kad jau dabar paskatos rinktis technologinius mokslus neveikia. Negalima dėl to kaltinti studentų, kurie neva vengia sunkesnių studijų. Labai gerai baigę mokyklas šiandien dažniausiai renkasi medicinos, teisės, ekonomikos studijas, kuriose studijuoti yra labai sunku. Matyt, problemos esmė – studijų kokybė ir darbo rinka.
Trečias mitas – vadybos studijos – nerimtas pasirinkimas. Esą tai ne specialybė, jas renkasi silpni studentai, kuriems atitenka per daug studijų krepšelių. Ką rodo faktai? Verslo ir vadybos krypčių grupei 2012 m. buvo skirti 476 studijų krepšeliai. Tai yra apie 4 proc. viso valstybinio finansavimo universitetinėms programoms. Jei patyrinėtume darbo rinką, matytume, kad apie du trečdaliai darbų reikalauja verslo vadybos kompetencijų. Atlikta daug studijų apie paklausiausias profesijas, visų išvados tos pačios – rinkoje paklausiausi specialistai, turintys vadybinį išsilavinimą.
Naujoji Vyriausybė paskelbė, kad stabdo aukštojo mokslo reformą. Ką siūlo? Grįžti į pradinį tašką. Moderniame pasaulyje tokios strategijos neveikia. Moderniame pasaulyje negalima galvoti, kad valstybė sureguliuos tokią atvirą, laisvą, mobilią ir intelektualią sistemą kaip aukštasis mokslas.
Vyriausybė gali priimti nedaug, tačiau esminius sprendimus. Pirma, sudaryti idealias sąlygas geriausiems mokyklų absolventams. Nesvarbu, kokioje mokykloje ar šalyje, nes geriausi patys priima apgalvotus sprendimus, ką ir kur studijuoti. Dėl jų konkuruoja visas pasaulis, jie yra konkurencingumo ir valstybės gerovės variklis. Antra, skatinti šalies aukštąsias mokyklas siekti geriausių akademinių rezultatų, finansuoti konkursų principu, atsižvelgiant į pasiekimus. Aukštosios mokyklos konkuruoja globalioje erdvėje ir tos, kurios per artimiausią dešimtmetį, o gal net penkmetį nesugebės atrasti savo nišos – neturi ateities. Trečia, reikia rimtų paskatų verslui kurtis. Kuo daugiau turėsime besikuriančių verslo sričių, tuo bus daugiau labai aukštos pridėtinės vertės ir konkurencingų įmonių, apie kurias svajojame.
