Aukštaitiškos tradicijos pakels nuotaiką

Idėja panevėžiečiams

Panevėžio verslininkams pasiūlyta originali ir dar neišsemta idėja. Dabar, kai Lietuvoje klesti kaimo turizmas, kavinės puošiamos kaimiškais rakandais ir daug kur dvelkia senoviniu stiliumi, kultūros puoselėtojai ragina į savo verslą įtraukti dar ir kulinarinį Lietuvos paveldą.

Ant sienų kabantys vežimo ratai, žibalinės lempos, angliniai lygintuvai, rakandai sukuria jaukią nuotaiką, tačiau tokiu interjeru jau nieko nebenustebinsi – visai kas kita, jei šioje aplinkoje žmogus pats pasijustų senojo kaimo gyventojas.

Prie kaimiško stalo itin pamėgo rinkti uteniškiai – ten jau ne viena kavinė siūlo ypatingus valgius ir įdomias pramogas. Panevėžio rajone originalių verslininkų dar neatsirado.

Apie puikias senosios kultūros galimybes versle Panevėžio apskrities viršininko administracijoje panevėžiečiams pasakojo Lietuvos liaudies buities muziejaus Buities, verslų ir amatų skyriaus vedėja Janina Samulionytė. Ji susirinkusiesiems skaitė paskaitą „Valgymo etiketas, stalo indai ir įrankiai Aukštaitijoje“. Mintis savo klientus pavaišinti pagal senovinius papročius, pasak lektorės, tikrai pelningas dalykas. Moteris pasakojo, kaip puikiai tai daro kiti Aukštaitijos rajonai.

Pasijunta tikri vyrai

Pasak J.Samulionytės, užtenka tik savo klientus prie stalo susodinti pagal aukštaičių taisykles ir smagi nuotaika – garantuota. Senovinis svečių susodinimas ypač patinka vyriškosios lyties atstovams, mat jiems atitenka garbingiausios vietos.

„Į pačią garbingiausią vietą užstalėje sėdasi šeimos galva. Šalia jo iš pakraščių valgo sūnūs, o daug toliau leidžiama sėstis ir moteriškėms. Joms jokiu būdu negalima užimti vyro vietos, nebent jei namuose jos vienos“, – pasakojo seminaro lektorė.

Garbė raikyti duoną taip pat būdavo atiduodama šeimininkui. Tik jis galėjo paimti visą maistą simbolizuojantį produktą.

Vyro atriektą duonos riekę buvo leidžiama laužti tik abiem rankomis.

„Viena ranka duonos neuždirbsi, todėl laužti ją reikia abiem“, – tikino J.Samulionytė.

Žiauberė turi būti atiduota elgetai arba jaunamartei, kad ji šeimą papildytų dar vienu vyru. Nes pirmagimiui paprastai būdavo paliekamas visas ūkis.

Nors šiais lygių teisių laikais tokios patriarchalinės tradicijos būtų palaikytos baisiausia diskriminacija, pramogų ištroškusiems poilsiautojams, pasak lektorės, tai – labai įdomi avantiūra. Feminizmo idėjų „prigesinti“ vyrai pasijunta itin pakylėtai.

Aukštaitiškas etiketas

Kaip pasakojo lektorė, prie tradicinio aukštaitiško stalo sėdintieji visuomet buvo labai draugiški ir vieningi. Tik dabar, anot jos, lietuviai susvetimėjo ir valgyti pradėjo iš atskirų indų. Senovėje visa šeimyna kabindavo iš vieno dubens ir jautėsi labai patogiai, o į svečius užsukę kaimynai atsinešdavo tik savo šaukštus. Turėdami nedaug indų žmonės išsiversdavo netgi ir per vestuves, krikštynas, kitas dideles šventes.

Todėl ir kavinių lankytojai visai nepyksta, kai virš vieno dubens kyla tikras šakučių ir šaukštų mūšis. Pasak J.Samulionytės, dabar žmonėms sunkiai sekasi darniai valgyti vieną patiekalą, juos „sugadino“ indų gausa ir etiketo taisyklės.

Muziejininkės teigimu, aukštaičiai prarado ir didelę dalį savo, kaip svečio, savigarbos.

„Anksčiau aukštaičiai turėjo tokį didelį „onorą“, kad prie stalo prisėsdavo tik pakvietus tris kartus. Tiek pat reikėdavo juos raginti ir valgyti. „Pakvietė lyg neateitum“, – sakydavo svečiai, jei juos paprašydavo mažiau kartų“, – apie išdidų senolių būdą pasakojo J.Samulionytė.

Figūrai – į naudą

Sėsdami prie stalo aukštaičiai niekada nelinkėdavo savo svečiams „skanaus“, jie sakydavo „skalsaus“. Toks palinkėjimas, lektorės teigimu, labai aktualus ir šiandieniniams pietums, kai persivalgymas vis dažniau lietuviams tampa antsvorio problema.

Figūra besirūpinantiems žmonėms itin geras aukštaitiškas paprotys, kad nusileidus saulei valgyti nebegalima. Žinomi dietologai tik dabar ragina neprisikimšti pilvų vakarais, o mūsų protėviai tai žinojo jau nuo senovės. Be to jie, puikiai suprato, kad prieš valgant būtina užsigerti.

Įvairių iškilmių metu pagrindiniu gėrimu, aišku, būdavo alus. Nė vienas aukštaitis savo švenčių neįsivaizduodavo be šeimininko gaminto alaus. Net atsiradus pirmiesiems fotografams, svečiai pozuodavo tik prie šio gėrimo ąsočio – nuo stalo nuimdavo visas vaišes. Su alumi visi baliai prasidėdavo ir baigdavosi. Neišgėrę jo svečiai į maistą net nežiūrėdavo.

Dabar įprasta, kad per Kūčias šio gėrimo gerti negalima, o senovėje būtent alų per šią šventę gurkšnodavo – kad avys kuo daugiau ėriukų atsivestų. O per Vėlines išgertas alus turėdavo užtikrinti gerą kitų metų miežių derlių.

Ingrida NAGROCKIENĖ

A.Repšio nuotr. Į seminarą apie kulinarinį paveldą susirinkę
verslininkai turėjo puikią progą išbandyti kai kuriuos aukštaitiškus papročius.