Panevėžio dailės galerijoje duris atvėrusi paroda „Aukštaitijos dailė 2026. Įkvėpimo topografija“ kviečia leistis į savotišką kūrybos kelionę po Aukštaitijos menininkų pasaulius.
Čia susitinka gamta ir miestas, asmeninės istorijos ir kolektyvinė atmintis, tradicinės technikos ir šiuolaikinės meno formos.
Kas dvejus metus rengiama paroda jau seniai tapo reikšmingu Aukštaitijos kultūrinio gyvenimo reiškiniu.
Nors jos istorijos pradžia siekia 1995-uosius, dabartinę formą ji įgijo 2005 metais, kai buvo nuspręsta renginį paversti nuolatine regiono profesionaliojo meno apžvalga.
Pasak Panevėžio dailės galerijos direktorės pavaduotojos kultūrinei veiklai, menotyrininkės Aurelijos Seilienės, tai ne tik Panevėžio apskrities, bet ir viso Aukštaitijos regiono menininkus vienijantis projektas.
„Parodoje dalyvauja kūrėjai, kurie gyvena, kuria Aukštaitijoje arba vienaip ar kitaip save su šiuo regionu tapatina. Kaskart pasirenkame temą, kuri padėtų suvienyti labai skirtingų dailės sričių autorius ir suteiktų parodai kryptį“, – sako menotyrininkė.
Šiemet ta kryptimi tapo „Įkvėpimo topografija“.
Gamta ir kultūra – neatskiriami poliai
Iš pirmo žvilgsnio parodos tema atrodė gana paprasta.
Organizatoriai tikėjosi išsiaiškinti, kas šiandien labiau veikia menininkų kūrybą – gamta ar sociokultūrinė aplinka.
Tačiau rengiant ekspoziciją paaiškėjo, kad aiški riba tarp šių dviejų pasaulių kūryboje neegzistuoja.
„Manėme, kad ekspoziciją galėsime suskirstyti į dvi dalis, tačiau per atranką labai aiškiai pamatėme, jog tarp šių dviejų polių nėra aiškios skirties ir praktiškai visų autorių kūryba įkvėpta jų abiejų. Tai buvo savotiškas atradimas parodos organizatoriams, planavusiems, kad pagal menininkų atsakymus ekspoziciją bus galima suskirstyti“, – pasakoja A. Seilienė.
Šis atradimas tapo savotiška visos parodos ašimi.
Kūriniuose gamtos vaizdiniai persipina su miestų struktūromis, istorijos ženklai – su asmeninėmis patirtimis, o kasdienybės detalės tampa universalių prasmių nešėjomis.
Mažiau autorių, daugiau koncentracijos
Parodoje darbus pristato 26 autoriai.
Nors ankstesnėse ekspozicijose jų būdavo apie keturiasdešimt, mažesnis dalyvių skaičius leido išryškinti kiekvieno kūrėjo individualumą.
Kaip ir daug metų iš eilės, dominuoja tapyba. Tačiau šalia jos atsiveria ir plati kitų meno formų panorama – fotografija, tekstilė, stiklo menas, instaliacija, koliažas.
Įdomu tai, kad šiemet ekspozicijoje neliko keramikos kūrinių.
Anot A. Seilienės, tai nereiškia, kad regione nebeliko šios srities kūrėjų. Greičiau tai liudija aukštus parodos reikalavimus – vienas svarbiausių kriterijų yra pristatyti naujus darbus, atitinkančius pasirinktą temą.
Dialogai tarp kūrinių
Parodoje netrūksta netikėtų kūrybinių susitikimų.
Stiklo menui atstovauja Panevėžyje kuriantis amerikietis Markas Ekstrandas ir panevėžietė grafikė Jolita Puleikytė, šįkart pasirinkusi ne grafiką, o stiklą.
Jos vazose svarbiausiu elementu išlieka piešinys, todėl autorės braižas atpažįstamas net ir naujoje medžiagoje.
Tarp šių dviejų kūrėjų darbų užsimezga savotiškas dialogas. Ir neatsitiktinai – būtent M. Ekstrando kūryba paskatino J. Puleikytę atrasti naują meninę kryptį.
Originaliais sprendimais stebina ir Girmantas Rudokas. Menininkas kaip visada pasirenka savo autorinę techniką – audžia, pina iš grafikos elementų. Bet šįkart jo ekspozicija papildyta netikėtu skulptūriniu objektu – šachmatų lenta.
Nuo Ispanijos akmenukų iki analoginės fotografijos
Tarp parodos dalyvių – ir ilgamečiai jos autoriai, nuolat ieškantys naujų kūrybos kelių.
Tapytojas Eugenijus Marcinkevičius pastaruosius keletą metų nemažai dirba su akmeniu ir vis daugiau laiko praleidžia Ispanijoje. Tai atsispindi ir jo kūryboje – parodoje eksponuojami kūriniai iš Ispanijoje surinktų akmenukų.
Fotomenininkas Žilvinas Kropas kūryboje naudoja labai daug analoginės fotografijos būdų. Parodoje pristatomą jo darbą papildo instaliacinis elementas – ryškalų vonelė su joje ryškėjančia nuotrauka. Taip pats fotografijos procesas tampa ne mažiau svarbus už galutinį rezultatą.
Edvinas Klimas pristato, kaip įprasta šiam menininkui, itin didelio formato koliažą „Siena“, sudarytą iš daugybės sluoksnių – senų tapetų, laikraščių, plakatų ir dirbtinio intelekto sugeneruotos kompiuterinės grafikos. Tame darbe susitinka skirtingi laikai ir skirtingos tikrovės.
Kasdienybės grožis ir vaikystės košmarai
Parodoje netrūksta itin asmeniškų pasakojimų.
Kaip visada nustebina tapytoja Irina Nosova, šįkart atsisakiusi romantizuotų vaizdų ir žvilgsnį nukreipusi į kasdienybės detales, į paprastą, negražią, neįdomią buitį, bandydama ir nereikšmingose smulkmenose surasti grožį.
Jos paveiksluose atsiranda drabužių krūvos, indai, pirkinių maišai – daiktai, kurių dažniausiai nepastebime, į kuriuos nekreipiame dėmesio, bet jei gerai įsižiūrėtume, ir juose išvystume meno kūrinį.
Visai kitokią emocinę patirtį siūlo Ričardas Peleckas. Didelio formato triptike autorius vaizduoja savo vaikystės košmarą – sapną, kuriame ant jo krinta dėžės.
Juodos ir baltos spalvų kontrastai bei griežtos geometrinės formos kuria nerimo ir spaudimo atmosferą.
Tekstilės alchemija
Nebe pirmą kartą „Aukštaitijos dailėje“ dalyvauja tekstilininkė Auksė Draugelienė. Menininkė kūriniuose derina individualią autorinę techniką su vienu seniausių Japonijos audinių marginimo būdų – šibori. Ši technika pagrįsta audinio glamžymu ir merkimu į dažus: į susiglamžiusio audinio linkius susigėrę dažai sukuria unikalius raštus. A. Draugelienė šį procesą papildo dar vienu netikėtu elementu – rūdimis, kurios tekstilei suteikia savitą spalvinį ir faktūrinį charakterį.
Parodoje eksponuojami ir garsios tekstilininkės, vyresnės kartos menininkės Ksaverijos Kaziūnaitės darbai. Jie sukurti autorine technika ir liudija ilgametę kūrėjos patirtį bei savitą požiūrį į tekstilės meno galimybes.
Ar dar galima tikėti tuo, ką matai?
Bene vienu aktualiausių parodos kūrinių tampa fotografo Arvydo Gudo instaliacija „Likutinė šviesa“.
Kūrinio centre – Respublikos gatvės vaizdas, tiesiogiai perduodamas per kelias filmavimo grandis. Viena kamera tiesiogiai filmuoja vaizdą gatvėje, kita – vaizdą pirmoje kameroje, o antros kameros vaizdą perduoda trečia. Kiekviename etape tikrovė vis labiau nyksta, kol galiausiai pirminis vaizdas, matomas gatvėje, nebeatpažįstamas.
Darbas kelia klausimą, kuris šiandien ypač aktualus dirbtinio intelekto ir manipuliuojamų vaizdų epochoje: ar vis dar galime pasitikėti tuo, ką matome?
„Fotografija visada buvo laikoma tikrovės atspindžiu: jei yra nufotografuota, vadinasi, tai tiesa. Bet šiandien mes nebegalime tikėti jau ne tik fotografijoje užfiksuotu, bet ir judančiu vaizdu“, – sako A. Seilienė.
Užmirštiems menininkams atminti
Parodos centre žiūrovus pasitinka bene simboliškiausias ekspozicijos kūrinys – Henriko Mazūro instaliacija, sukurta iš elektros stulpo ir šviestuvo.
Kūrinys skirtas užmirštiems menininkams atminti.
Lankytojas gali sukti specialią rankenėlę ir taip įžiebti šviesą. Kol ji negęsta, tarsi esi po rampų šviesa. Tačiau apšvietimas veikia tik tol, kol sukama rankenėlė.
Paprastas mechanizmas čia tampa metafora kūrybai ir menininko likimui.
Kol kuri, tol esi matomas. Sustojus – ima gaubti tamsa.
„Vos nustojame kurti, panyrame į tamsą“, – į darbą dėmesį atkreipia A. Seilienė.
Kūrinys skirtas užmirštiems menininkams atminti.
Aukštaitijos meno pulsas
Šalia gerai žinomų regiono kūrėjų – fotomenininkų Marijos Šileikaitės-Čičirkienės, Stasio Povilaičio, tapytojų Eugenijaus Nalivaikos, Dariaus Misiūno, Ramūno Grikevičiaus, Artūro Stančiko, Sigito Laurinavičiaus, Dianos Rudokienės, Marijos Rudokaitės-Kazlauskienės, Faustos Diržytės, Aukštaitijos Pikasu vadinamo Rimvydo Pupelio – parodoje debiutuoja ir nauji menininkai.
Pasak A. Seilienės, „Aukštaitijos dailės“ viena iš misijų – ne tik fiksuoti regiono meno procesus, bet ir kurti erdvę, kurioje susitinka skirtingos kartos, patirtys bei kūrybinės kalbos.
Per daugiau nei tris dešimtmečius ši paroda tapo savotišku Aukštaitijos meno barometru.
