Statybų bumas šalyje sukėlė virtinę procesų: brangsta darbo jėga ir statybinės medžiagos, kaip ant mielių kyla būsto kainos ir daugėja bankų skolininkų. Yra ir mažesnių, ne taip pastebimų, tačiau kur kas keistesnių pasekmių. Viena tokių – Aukštaitijos laukuose beveik neliko akmenų. Ieškodami šios statybinės medžiagos statybininkai nuvažiuoja šimtus kilometrų, bet kartais nieko neranda. Pasvalio, Biržų ir Panevėžio rajonų ūkininkai prašymų parduoti akmenų sulaukia net iš Vilniaus. Suuodę neblogą pelną žemdirbių laukuose naktimis vis dažniau darbuojasi vagys.
Samdo žvalgus
Didžiulėmis krūvomis palaukėse sukrauti akmenys liks tik sovietmetį menančių žmonių prisiminimuose. Šimtai tūkstančių tonų anksčiau išartų akmenų išgaravo kaip kamparas. Supilti naujų krūvų ūkininkai nespėja, nes akmenys, kaip pasakytų didysis kombinatorius Ostapas Benderis, naktimis išsilaksto kaip tarakonai.
„Važiuoja, skambina ir visi prašo to paties – ne daržovių, o akmenų parduoti, – „Verslo vartams“ sakė Panevėžio rajono Skaistgirių kaimo ūkininkas Antanas. – Kiti neprašo, o atvažiuoja naktį ir susirenka tiek, kiek randa.“
Ūkininkas teigia, kad siūlymų parduoti akmenų sulaukia ne tik iš Panevėžio rajono ar apskrities. Žemdirbio jau nestebina skambučiai iš Vilniaus ar Kauno rajonų.
„Visiems reikia didesnių akmenų – tvoroms mūryti, grindiniui grįsti ar „senoviškiems“ pamatams lieti, – pasakoja skaistgirietis. – Tačiau laukuose jų beveik neliko.“
Sodybas Panevėžio rajone besistatantiesiems
tenka akmenų dairytis kaimyniniuose Rokiškio, Pasvalio ar net Biržų rajonuose,
tačiau ir ten jų nėra lengva rasti. Panevėžiečiai samdo vadinamuosius
„stalkerius“ – vietinius gyventojus – žvalgus, kurie už atlygį ieško ne tik
akmenų, bet ir tinkamų nusikelti senų klėčių ir namų.
„Gerų akmenų dar galima rasti miškuose – kažkada kolūkių laikais jų buvo tiek daug, kad tekdavo toliau nuo dirbamų laukų išvežti, – „Verslo vartams“ teigė tokiam darbui samdomas Rokiškio rajono Kamajų seniūnijos gyventojas. – Yra jų dar ir jaunuolynuose, kurie atsirado ilgai dirvonuoti pamiškėse paliktų laukų vietoj.“
Pasiūla per maža
Vienas Panevėžio verslininkas, ieškodamas pirties pamatui akmenų, skambino pardavėjų nurodytais telefonais ir įsitikino: skelbimas „Parduodu akmenis“ dažniausiai reiškia, kad siūloma pirkti smulkius akmenis ir net betono laužą. Kiti pardavėjai įsigudrina tik nurodyti vietą, kur guli surinkti akmenys.
„Visą dieną sugaišau, ir niekas negalėjo pasiūlyti tiek akmenų, kiek man reikėjo, – pasakojo verslininkas. – Geriausia, ką galėjo pasiūlyti – tris kubinius metrus, o man akmenų reikėjo dvigubai tiek. Galiausiai kelias atvedė į statybos bendrovės karjerus, tačiau ir juose akmenimis nenoriai prekiaujama, nes iš jų malama skalda.“
Vis dėlto viename karjere verslininkui pavyko išprašyti, kad parduotų akmenų.
„Verslo vartams“ paskambinus prekeivių akmenimis nurodytais telefonais, nesunku buvo įsitikinti, kad šių riedulių deficitas yra toks pat realus, kaip ir darbo jėgos. Anksčiau reklamos laikraštyje tokių skelbimų būdavo per dešimt, o dabar vos trys.
„Parduodame akmenis, bet nerūšiuotus – daugiausia kumščio dydžio. Didesnių pririnkti yra sunku, – sakė vienas iš pašnekintųjų. – Gal per savaitę ir pririnktume. Sunkvežimis ZIL tokių akmenų jums kainuotų 500 litų.“
Antras prekeivis patikino, kad daugiau nei trijų kubinių metrų didesnių pamatinių akmenų jis neturįs. Tačiau garantavo: jeigu tik reikia, kitą pavasarį pririnksiąs. Trečio pardavėjo telefono numeris buvo užblokuotas.
Vagių negaudo
Vienas stambiausių Panevėžio rajono ūkininkų Gintas Dominas nepardavinėja laukuose surinktų akmenų, nes jų prireikia paties statyboms. Vis dėlto didžioji dalis riedulių, surinktų šimtuose hektarų laukų, į jo statybvietes nepatenka.
„Vagia vietiniai – kaimiečiams tai geras uždarbis, už rankos sunku nutverti, o ir vagyste vargu ar pavyks apkaltinti. Teko girdėti, kad tamsiu paros metu surinktus akmenis perka ir pavieniai asmenys, ir firmos, – sako jis. – Stengiamės saugoti akmenų krūvas, bet bergždžiai.“
Kubinis metras akmenų Panevėžyje kainuoja nuo 40 iki 60 litų. Prieš dvejus trejus metus „kubas“ kainavo 15-20 litų. Anuomet už 20 litų pardavėjas atveždavo ypač kruopščiai pagal užsakytą dydį atrinktų akmenų.
Arklio traukiamas vežimas veža iki trijų kubinių metrų. Nesunku apskaičiuoti, kad vagys vienu reisu išveža akmenų mažiausiai už 100 litų.
„Pareiškimų dėl akmenų vagysčių nesame užregistravę, – „Verslo vartams“ sakė Panevėžio rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojas Stasys Petraitis. – Galbūt ir dėl to, kad įrodyti vagystę būtų labai sunku – visi akmenys vienodi ir individualių požymių, įrodančių jo priklausomybę, neturi.“
Vienintelė galimybė sugauti vagį, anot pašnekovo, būtų sučiupti jį už rankos dalyvaujant liudininkams. Tačiau tada, anot pašnekovo, problemų kiltų bandant nurodyti patirtą žalą.
Žemės ūkio bendrovės „Papalčiai“ direktorius Romas Kiltinavičius teigia tik gėdijantis vagis, nes neturįs laiko ir noro jų gaudyti. „Veža kas tik turi kuo vežti. Perspėju pamatęs, bet tik tiek“, – prisipažįsta vadovas.
Darius SKIRKEVIČIUS
G.Lukoševičiaus nuotr. Laukų akmenys tapo deficitu, nes
žmonės vis dažniau juos naudoja kurdami sodybas. Per dvejus metus akmenys
pabrango keturis kartus.
