A. Pajarsko fotografijose užfiksuota ir aktorės R. Staliliūnaitės jaunystės metais atlikta Barboros Radvilaitės rolė
Fotografo Augustino Pajarsko fotografijų archyvai, kuriuose glūdi Kauno dramos teatro „aukso amžių“ atliepiančios akimirkos, atiduoti teatro globai.
Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, atstovaujamas pirmininko Gintaro Česonio ir ilgus dešimtmečius šiai sąjungai vadovavusio Aleksandro Macijausko, neatlyginamai teatro globai perdavė fotografo Augustino Pajarsko fotografijų archyvus, išsaugojusius šviesių akimirkų kūrėjus, Kauno scenoje vaidinusius ar režisavusius nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio.
Tarp jų ir ilgametė Kauno valstybinio dramos teatro aktorė A. Pajarsko fotografijose užfiksuota ir aktorės Rūtos Staliliūnaitės jaunystės metais atlikta Barboros Radvilaitės rolė. Kaip ir daugelis anuomet kūrusių menininkų, ne išimtis ir šiame spektaklyje su Dievo motinos ir sūnaus paveikslu vaidinusi R. Staliliūnaitė, dėl sovietinių „cenzūristų“ užmojų privalėjo šio sakralaus rekvizito atsisakyti.
Fotografijose A. Pajarskas įamžinęs ir režisierių Juozo Grušo, Jono Jurašo, Jono Vaitkaus darbus, garsiausius XX amžiaus septintojo ir aštuntojo dešimtmečio dramos teatro spektaklius: „Baltaragio malūnas“, „Dvikova“, „Mamutų medžioklė“, „Kas tu“, „Grasos namai“, „Biografija: vaidinimas“, „Karalius Ūbas“, „Motinos laukas“, „Nora“, „Svajonių piligrimas“, „Merė Popins“, „Duokiškio baladės“, „Unija“, „Šarūnas“, „Kaligula“, „Kingas“, „Statytojas Solnesas“ ir daugelį kitų.
Bene prieš tris dešimtmečius teatro metraštininku vadinto A. Pajarsko 1966-1979 m. teatro fotografijų archyvų atradimas, tikriausiai, negalėtų būti pavadintas kaip planuotas ar tikėtas. O nutiko taip, jog 2005 metų pavasarį Kauno Šilainių rajone pro šiukšlių konteinerius einantis fotografas Juozas Karazinas pamatė iš maišų kyšančius senų laikraščių ryšulius ir pageltusius albumus. Laimei, jis pasidomėjo archyvus primenančiu radiniu ir netrukus suprato, kad tarp senų laikraščių rinkinių yra ir vertingas spektaklių fotografijų archyvas. Šį radinį, kuris tik per atsitiktinumą neiškeliavo į sąvartyną, J. Karazinas perdavė Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriui. Tais metais buvusio Kauno fotomenininkų sąjungos pirmininko A. Macijausko iniciatyva surengta A. Pajarsko fotografijų paroda „menininkai šiukšlynuose“. Tad jeigu ne atsitiktinumas, tai tik simbolinis parodos pavadinimas galėjo virsti tikru faktu.
Atrastų negatyvų problema, virtusi konceptualia parodų idėja, šiuo atveju nėra unikali (tačiau kol kas atsargi) nei Lietuvoje, nei užsienyje. Viena iš tikriausiai unikaliausių šiųmetiniame tarptautiniame fotomeno festivalyje Prancūzijoje, Arlio mieste (Les Rencontres d’Arles 2011) pristatytų fotografijų parodų „The Mexican Suitcase / Meksikietiškas lagaminėlis“ kaip tik ir priminė atkurtos / rekonstruotos praeities svarbą, ne tik iš istorinės atminties, bet ir iš meninės-kūrybinės perspektyvos. Roberto Kapos (Robert Capa), Deivido Seimūro (Chim/ David Seymour) ir Gerdos Taro (Gerda Taro) negatyvai, kuriuose iliustruojamas 1936 metais Ispaniją sukrėtęs pilietinis karas, ilgus dešimtmečius iki 2007 metų „klaidžioję“ mažose dėžutėse, šokiruojančiai ir tuokart nostalgiškai iš vienišų kadrų parodoje susijungė į vientisą pasakojimą. Civilių portretai, šiurpios karo akimirkos įrodė ne tik tuo metu tvyrojusį chaosą, tačiau ir itin jautrų fizinį bei emocinį fotografų santykį su aplinka.
Panašus juslinis santykis užplūsta ir stebint pastarąją savaitę Kauno fotografijos galerijoje eksponuojamą šiauliečio fotomenininko Algirdo Musneckio atrastų negatyvų parodą „Atkurta atmintis / Recovered memory“. Kelis dešimtmečius kolekcionavęs pamestus fotoaparatus („muilines“), A. Musneckis neretai jų viduje užtikdavo kažkam priklausančių kadrų. Šie negatyvai ir tapo fotografiniu niekam ir tuo pačiu daugeliui priklausančių istorijų pasakojimu. Tad šiai meno erdvei unikali ir iki šiol daugiau klausimų, nei atsakymų kelianti parodos koncepcija šiuo atveju nuo meksikietiškosios skiriasi savo „prigimties“ esme – svarbiau galbūt ne tai, kas pavaizduota, bet kokiomis aplinkybėmis vienas ar kitas kadras atsirado.
Prarastų ir iš naujo atkurtų negatyvų „prikėlimas“ visuomet bus aktualus ir kitoks. Jei ne sava prigimtimi, tai būtiniausiai laiku ir vieta, kurioje jie tampa įprasminti ir atiduoti stebėtojų – nūdienos kūrėjų ir būsimų vakardienos liudininkų verdiktui. Pirmą kartą A. Pajarsko archyvą išvydęs A. Macijauskas šias fotografijas pavadino kultūros paveldu. Tebegalvoja jis taip ir praėjus keliems dešimtmečiams. Juk savo vertę atrastos teatro akimirkos „augina“ kasdien, tik pagaliau tai vyks toje aplinkoje, kurioje jos augti gali prasmingiausiai – Kauno valstybiniame dramos teatre, savo namuose.
