Pajamų mokesčio atsisakęs Monakas traukia tūkstančius turtuolių iš viso pasaulio. Vis dėlto mokesčių nebuvimas dar nereiškia, kad tai pati geriausia vieta gyventi.
Tarp Prancūzijos ir Italijos įsispraudęs Monakas gali pasigirti itin pasiturinčiais gyventojais. Vien milijardierių sąrašą sudaro 50 pavardžių, o milijonierių skaičius siekia apie 2 tūkst. Šie faktai vos 35 tūkst. gyventojų turinčią nykštukinę šalį paverčia turtingiausia pasaulio vieta. Pasaulio turtuoliams teikiamos paslaugos ir jų sumokami mokesčiai už nekilnojamąjį turtą, už jachtų stovėjimą prieplaukoje ar lošimo namuose išleidžiami pinigai sudaro Monako ekonomikos pagrindą.
Ši valstybė yra viena tų vietų, kur sakoma, kad banko sąskaitoje esantis milijonas yra ne turtų, o skurdo požymis. Žinantys tvirtina, kad gyvenimo pradžiai Monake gali prireikti 10 mln. pasaulyje paplitusios valiutos vienetų. Nieko stebėtino, nes bent pusę šios sumos gali tekti išleisti ne pačiam prašmatniausiam būstui.
Nekilnojamojo turto agentūrų languose iškabintos kainos dažniausiai susideda iš septynženklių skaičių. Nedidelio dviejų kambarių buto Monako prieigose kaina prasideda nuo 2,7 mln. litų. Už erdvesnį 3–4 kambarių butą tektų pakloti apie 5–10 mln. litų. O už prestižiniame Monako rajone Monte Karle esantį butą su vaizdu į jūrą gali tekti sumokėti ir 17–20 mln. litų.
Vargu ar pavyktų sutaupyti ir renkantis būstą išsinuomoti: kambario nuoma per mėnesį atsieis apie 10 tūkst. litų, o nedidelio buto – 18 tūkst. litų. Nors nekilnojamojo turto kainos absurdiškai aukštos, teigiama, kad besidominčių netrūksta, o dėl geresnių variantų gali tekti pasivaržyti su kitais pirkėjais.
Atleisti nuo mokesčio
Viena pagrindinių Monako traukos priežasčių yra turtuoliams palanki mokesčių sistema. Tiesa, nors ši šalis dažnai pavadinama mokesčių rojumi, tai ne visai tikslu. Monake galioja 19,6 proc. pridėtinės vertės mokestis, o čia veikiančioms bendrovėms gali tekti mokėti net iki 33 proc. siekiantį pelno mokestį. Čia taip pat nenumatyta jokių lengvatų kontroliuojančiosioms bendrovėms, kurios būdingos lengvatinio apmokestinimo zonoms. Monake taip pat teks mokėti automobilių registracijos ir nekilnojamojo turto mokesčius.
Bet nuo praėjusio amžiaus vidurio taikomas nulinis pajamų mokesčio tarifas yra maloni išimtis. Ypač tuo atveju, jei metinės jūsų pajamos po vienokio ar kitokio skaičiaus dar turi šešis nulius. Todėl tarp Monako rezidentų galima rasti ne vieną „Formulės-1“ lenktynininką, kino ar muzikos pasaulio žvaigždę, pramonės magnatą.
Beje, galbūt Monakas būtų mielai priglaudęs ir nuo didelių mokesčių savo gimtojoje šalyje bėgusį prancūzų aktorių Gérard’ą Depardieu, bet prancūzams Monakas yra terra prohibita, nes dar 1957 m. tuometis Prancūzijos prezidentas Charles’is de Gaulle’is uždraudė šalies gyventojams deklaruoti savo gyvenamąją vietą Monake ir taip pasislėpti nuo mokesčių.
Kad šalies biudžetas gali daug netekti, rodo Jungtinės Karalystės pavyzdys. Šios šalies mokesčių inspekcija yra suskaičiavusi, kad visi jos piliečiai, gyvenantys Monake, per metus nesumoka 4 mlrd. litų siekiančių mokesčių. Tiesa, Jungtinės Karalystės piliečiai Monake sudaro didžiausią turtuolių dalį, nors pastarąjį dešimtmetį jame gerokai padaugėjo rusų oligarchų.
Britų turtuolių trauka į Monaką greičiausiai turi paaiškinimą. Monako vardą pasaulyje išgarsino 1956-aisiais įvykusios tuomečio Monako valdytojo princo Rainerio III ir populiarios bei turtingos amerikiečių aktorės Grace Kelly vestuvės. G. Kelly, vėliau žinoma kaip princesė Grace, iki šiol dažnai palyginama su Velso princese Diana. Abi šios moterys smarkiai prisidėjo prie teigiamo monarchijų įvaizdžio, abiejų likimai susiklostė tragiškai.
Pasitelkia antrininkus
Aišku, patys turtuoliai niekada nelinkę minėti mokesčių aspekto ir teigia, kad Monaką kaip savo nuolatinę gyvenamąją vietą jie pasirinko dėl švelnaus Viduržemio jūros regiono klimato ir tenykščio gyvenimo būdo.
Dėl palankaus klimato galima sutikti. Vidutinė paros temperatūra žiemą čia retai nukrinta žemiau 10 laipsnių šilumos, o vasaros mėnesiais neviršija 26 laipsnių šilumos. Vis dėlto įžvelgti tenykščio gyvenimo būdo pranašumus paprastam mirtingajam yra kur kas sunkiau.
Turistams ir kitiems prašalaičiams Monakas ne itin svetingas. Įvažiuojant į šią šalį pasitinka ne tik jos teritoriją žymintys ženklai, bet ir nuolat budintys policijos ekipažai. Naktį pareigūnai tikrina kiekvieną automobilį ir jo keleivius, kurie bando patekti į šalį. Be to, beveik visos viešos vietos ištisą parą stebimos kameromis. Nusikalstamumas Monake beveik neegzistuoja.
Monako šaligatviai stebėtinai tušti tiek dieną, tiek naktį. Iš sutinkamų žmonių veidų galima spręsti, kad tai turistai ar kokios nors konferencijos dalyviai. Daugelis automobilių čia važinėja prancūziškais ar itališkais numeriais. Tai taip pat liudija, kad jie priklauso ne vietiniams.
Tiesa, retkarčiais praeivių dėmesį patraukia gatve tingiai slenkantis „Aston Martin“ ar „Ferrari“, ant kurio užkabintas iš keturių simbolių sudarytas Monako numeris. Galima įtarti, kad šioje prabangioje kapsulėje iki savo jachtos ar sraigtasparnio keliauja vienas Monako turtuolių. Arba jo atžala. Arba antrininkas.
Kalbama, kad kai kurie multimilijonieriai samdo antrininkus, nes patys neturi tiek laiko ar noro būti Monake. O šioje šalyje per metus reikia išbūti bent 184 dienas, kad būtų galima pasinaudoti pajamų mokesčio lengvata. Tad antrininkai gyvena milijonieriaus apartamentuose, važinėjasi jo automobiliais, galbūt kartais pasirodo net lošimo namuose, kad iškilus reikalui mokesčių inspekcijai būtų galima pateikti užtektinai įrodymų.
Kiek kainuoja dėmesys?
Monakas atrodo nesvetingai ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Miesto alėjose vietoj saldumynų ir suvenyrinių niekučių parduotuvių įsikūrę superautomobilių, panašiai kainuojančių laikrodžių ir papuošalų su deimantais salonai. Kavinėse, restoranuose ir viešbučiuose kainos iš tiesų kandžiojasi: puodelis kavos – nuo 25 litų, už vakarienę gali tekti pakloti apie 300 litų, o keturių žvaigždučių viešbučio numerio kaina siekia 3000 litų už naktį.
Tokias aukštas kainas dar galima pateisinti, bet abejingą aptarnavimą suprasti sunkiau. Visą laiką neapleidžia nuojauta, jog nei padavėjams, nei viešbučio darbuotojams nė kiek nerūpi, kad tu dar kartą panorėtumei ten apsilankyti.
Galbūt taip yra todėl, kad daugelis dirbančių nėra vietiniai, jie atvyksta iš gretimų Prancūzijos miestų ir jiems visiškai nerūpi, kokį veidą atvykėliams parodys Monakas. O galbūt dėmesį Monake galima nusipirkti tik už kur kas didesnę pinigų sumą ir tik tose vietose, kur kainos nenurodomos (Monake kaip niekur kitur galioja posakis, kad jei tau reikia klausti kainos, gali nesivarginti laukti atsakymo, nes tai tau bus neįkandama).
Kaip taikliai yra pasakiusi viena britų apžvalgininkė, Monakas yra tyli, tuščia ir negyva vieta. Nors šalis giriasi, kad tarp jos rezidentų yra daugiau kaip 120 tautybių atstovų, gyvendami kelių kvadratinių kilometrų teritorijoje jie nevirsta visuomene. Palankią mokestinę aplinką sukūrusi mažytė šalis primena turtuolių rezervatą ir, tikėtina, daugeliui jų yra virtusi auksiniu kalėjimu. Tiesa, už atitinkamą pinigų sumą galima pabėgti ir iš jo.
Monako transportas
Monaką galima pasiekti keturiais būdais – automobiliais, traukiniais, jachtomis arba sraigtasparniais. Nuosavo oro uosto Monakas neturi ir naudojasi netoli esančios Nicos oro uosto paslaugomis. Pagrindinės turtuolių susisiekimo priemonės Monake yra sraigtasparniai. Jie sezono metu kyla ir leidžiasi kas 20 minučių.
Monako gyventojai
Tikrų Monako piliečių yra vos 7 tūkst. Šios valstybės pilietybę galima įgyti tik tuo atveju, jei abu tėvai yra Monako piliečiai. Didžiąją dalį gyventojų – apie 28 tūkst. – sudaro kitų valstybių piliečiai, kurie savo nuolatinę gyvenamąją vietą yra deklaravę Monake.
