NIEKO TOKIO
Vakare visiškoje šeimos idilėje žiūrėjom serialą.
Aušrytė susirangiusi ant sofos ir apsikabinusi snaudžiančią Lapytę. Aš ant sulankstomo fotelio, vis paglostydamas katę Korolienę, kuri perlipdama per mane sustodavo ir pažiūrėdavo į akis su vieninteliu priekaištu: „Kada jūs, Žemės kirmėlės, miegoti eisit nuo tos savo spalvotos dėžės!? Aš jau kokios 24 valandos, kai turiu miegoti šalia tavęs, o tu mane glostyti!“
Kadangi serialas jau ėjo į pabaigą, tai jai 14-ą kartą pasakiau „tuoj“ ir bandžiau stotis nuo fotelio.
Krūtinę pervėrė toks skausmas, kad aš ne susmukau atgal, bet sustingau beveik ore – negalėjau pajudėti nei pirmyn, nei atgal, tik išlemenau:
– Skauda…
Mačiau, kaip Aušrytės akys pasidarė labai labai didelės ir dar gražesnės, bet su didele baime:
– Ar labai? – paklausė ji, ir pati sustingusi.
– Aha, – tik tiek išlemenau.
– Kviesti greitąją?
Nesu mėgėjas kviesti greitąją pagalbą, nes visą laiką jaučiuosi nepatogiai.
Vis sukasi galvoje: „Gal čia tik trumpam, gal nuo išgąsčio, turbūt yra daug svarbesnių iškvietimų, o aš tik sutrukdysiu kito žmogaus gaivinimą su savo smulkmena.“ Todėl iš pradžių atsisakiau. Bet pabandęs persėsti nuo fotelio ant lovos net surėkiau iš skausmo ne tik krūtinėje, bet ir kairėje nugaros pusėje.
– Kviečiu, – pareiškė pati išsigandusi Aušrytė ir puolė skambinti.
Kadangi bijodamas pajudėti sėdėjau tarsi Puntukas, tai tik mintys kaip ant jo įamžinti Darius ir Girėnas skraidė beprotišku greičiu: „Na štai, man ir infarktas, reanimacija, baigėsi gyvenimėlis, geriausių atveju vežimėlis. Bet sudėjus mano visas ligas, turbūt reikėjo toj paminklų dirbtuvėj, kur kartais pravažiuojam, užsisakyti paminkliuką. Dar išrinks ne pagal mano skonį… O dar kaip tik naują pasaką vakare Lapytei ruošiausi pasekti ir Korolienės nespėjau iššukuoti. Ir Aušrytei gal ne viską pasakiau apie meilę jai…“
– Jau atvažiuoja, – pareiškė Aušrytė, kažkodėl žvelgdama pro langą iš lauko pusės. – Aš juos pasitiksiu ir kartu tave stebėsiu. Kaip tu?
– Gerai, – išlemenau, bet pats abejojau.
Greitoji atvyko supergreitai. Du paramedikai pradėjo man viską matuoti, klausinėti, kardiogramą daryti.
Iš kito kambario atslinko išsigandusi Lapytė didelėmis akimis stebėjo gelbėjimo operaciją. Tik Korolienė, tarsi kažką žinodama, ramiai sau trynėsi apie nuostabiųjų paramedikų kojas.
Baisiausia, kad su jų atvykimu skausmas pats ėmė mažėti. Ir taip nepatogu pasidarė, kad net atsiprašinėti pradėjau dėl galbūt melagingo iškvietimo.
– Baikit, – nuramino besišypsodama paramedikė. – Jums turbūt staigus tarpšonkaulinis nervų uždegimas, o jie tikrai labai skausmingi. Kai dar tiek ligų, nenuostabu, kad ir išsigandot. Pasakė ir suleido į minkštąją vietą dozę vaistų nuo skausmo.
Kol pildė iškvietimo dokumentus, apšnekėjom visus infarkto simptomus, kad kitą kartą žinotume. Ir dideles Lapytės akis, iš po stalo žiūrinčias, tarsi prašančias visus namie išgelbėti, kad būtų kas skanukų paduoda ir pamyluoja.
Kai nuostabieji paramedikai išvažiavo, mudu su Aušryte labai stipriai apsikabinom.
Na, kaip čia nusakius tą apsikabinom. Aš tai nelabai galėjau, tad ji mane apkabino.
– Kaip gerai, kad tave turiu, – pabučiavęs pasakiau.
– Kaip gerai, kad mes vienas kitą turime, – atsakė ji.
Užmigdamas dar pagalvojau, koks trapus tas gyvenimas.
Bet geriau toks nei pats gražiausias paminkliukas.
