Skirtingai nei prieš septynerius metus, augančiai Vokietijos ekonomikai šiandien verkiant trūksta darbščių rankų.
Turtingos ir sparčiai senstančios Vokietija bei Austrija, rodos, gali tik džiaugtis dėl būsimo darbo jėgos papildymo iš Rytų Europos. Tuo tarpu patys „naujosios Europos“ gyventojai neapsisprendžia – džiaugtis dėl atsiveriančių galimybių ar verkti dėl lagaminus besikraunančių tautiečių.
Gegužės pirmąją Vokietija ir Austrija pagaliau atveria savo darbo rinką imigrantams iš šalių, prisijungusių prie Europos Sąjungos 2004 metais. Kartu su Lietuva į šią kategoriją patenka Latvija, Estija, Lenkija, Čekija, Vengrija, Slovakija ir Slovėnija. Dauguma jų ir taip susiduria su gausia emigracija į anksčiau duris atvėrusias šalis.
Ekonominis išsigelbėjimas
Vokietijai šis atsivėrimas – pačiu laiku. Mat šiemet šalyje bedarbių skaičius yra mažiausias nuo Rytų ir Vakarų Vokietijų susijungimo 1992 metais, – 7,2 proc. Dabar Vokietijos ūkio sveikata – gerai, tačiau šalies darbdaviai jau susirūpino dėl kvalifikuotų darbininkų stygiaus.
„Tarp menkai uždirbančiųjų tvyro didelė baimė“, – sako Brandenburgo žemės, besiribojančios su Lenkija, darbo reikalų ministras Günteris Baaske.
Juo labiau, kad Vokietija dar ir sparčiai sensta – 2020 metais darbingo amžiaus žmonių joje bus dešimtadaliu mažiau nei dabar.
Vokietijoje per pirmus dvejus metus tikimasi sulaukti bent 400 tūkst. darbininkų. Daugiausia – jaunų ir kvalifikuotų darbuotojų iš kaimyninės Lenkijos. Europos Komisijos ir banko „BNP Paribas“ skaičiavimais, imigrantų banga turėtų kiltelėti Vokietijos bendrąjį vidaus produktą (BVP) apie 0,3 proc.
Pačios Vokietijos valdžios skaičiavimai – kuklesni. Tikimasi apie 100-140 tūkst. darbuotojų per metus. Tokio srauto tikrai neužteks užpildyti tuos 5 mln. laisvų darbo vietų, kurios turėtų atsirasti Vokietijoje per ateinančius 15 metų. Tačiau tai vis tiek bus nemenka paspirtis.
„Tai geriausias dalykas, kuris galėjo nutikti Vokietijai ir labai svarbus, norint išlaikyti ekonominę inerciją“, – sako Mishalis Dybulas, „BNP Paribas“ ekonomistas Varšuvoje. Bet ne visi Vokietijoje taip galvoja.
Baiminasi numuštų atlyginimų
„Tarp menkai uždirbančiųjų tvyro didelė baimė“, – sako Brandenburgo žemės, besiribojančios su Lenkija, darbo reikalų ministras Günteris Baaske. Rytų Vokietijoje darbininkų profsąjungos nuogąstauja, kad tokiuose sektoriuose kaip turizmas ir maisto gamyba darbininkų iš Rytų Europos antplūdis gerokai kirs per atlyginimus.
Siekdama užkirsti tam kelią Vokietijos vyriausybė nustatė minimalų užmokestį už laikiną darbą. Austrija, garsėjanti stipriomis darbininkų profsąjungomis, irgi pasirūpino teisiniu reguliavimu, apsaugančiu nuo algų karpymo.
Šioje, vienoje iš 12 turtingiausių pasaulio valstybių, ekonomikos dydžiu visgi gerokai atsiliekančioje nuo Vokietijos, Darbo ministerija tikisi sulaukti 40-50 tūkst. imigrantų per ateinančius dvejus metus. Kraštutinės dešiniosios austrų „Laisvės partijos“ lyderis Heinzas-Christianas Strache nepraleido progos pagąsdinti, kad tai esą sukels „masinį pablogėjimą“ ir išstums vietinius iš darbo.
Praras paskutinius darbininkus?
Praėjusiais metais vidutinė alga Vokietijoje (2100 eurų) buvo 2,5 karto didesnė nei Lenkijoje (820). Baltijos šalyse vidutinė alga 2010 metais buvo dar mažesnė: Lietuvoje – 647 eurai, Estijoje – 814 eurų, o Latvijoje – vos 614 eurų.
„ Dabar pabusti ir staiga išsigąsti kažin ar būtų labai išmintinga“, – svarsto premjeras A. Kubilius.
Nenuostabu, kad Rytų Europos šalyse kyla nerimas, jog turtingosios Vokietija ir Austrija gali pavilioti savo pragyvenimo lygiu nepatenkintus žmones ir sukurti dar didesnę emigraciją.
„Mes prarandame darbo jėgą, ir tai pasako viską. Žinome, kad latvių verslininkai jau dabar susiduria su sunkumais, ieškodami Latvijoje pasilikusių kvalifikuotų žmonių“, – sako Latvijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Juris Audarinis. Jo teigimu, Latvija jau ir taip nukentėjo, iš šalies išvykus jauniems ir išsilavinusiems gyventojams, tad itin svarbu išvengti dar didesnio nutekėjimo.
„Swedbank“ ekonomistė Rygoje Lija Strasuna teigia, kad per ilgesnį laiką emigracija gali sukurti problemų šalies ekonomikai. Jeigu žmonės neketina grįžti, tai „padidins socialinę naštą, sumažins darbingų ir mokesčius mokančių žmonių įnašą į biudžetą“. Vasarį Latvijoje atliktos apklausos duomenimis, apie trečdalį latvių planuoja ieškotis darbo užsienyje.
Žinome, ko tikėtis
Kita vertus, ne paslaptis, kad emigracija iš Rytų Europos į Vokietiją ir Austriją vyksta jau dabar. Gegužės pirmoji bent jau užtikrins, kad užsieniečiams būtų taikomi vokiški darbo saugos ir socialinių garantijų standartai.
Be to, sunku pasakyti, ar migracijos apimtys iš tikrųjų bus tokios, kokių tikisi Europos Komisija. Tų pačių latvių finansų ministras Andris Vilks pareiškė netikintys, kad iš šalies panorės išvykti tiek pat darbininkų, kiek jų patraukė į Jungtinę Karalystę ar Airiją.
Lenkai taip pat nelinkę pernelyg sureikšminti Vokietijos ir Austrijos darbo rinkos atvėrimo. „Lenkai jau pažįsta Europos rinką. Mes nesitikime masinio išvykimo“, – sako Lenkijos darbo ministrė Jolanta Fedak.
„Tai, kad atsidaro darbo rinka ir kad Europa vienijasi, mes žinojom pakankamai seniai. Dabar pabusti ir staiga išsigąsti kažin ar būtų labai išmintinga“, – panašiai svarsto ir Lietuvos premjeras Andrius Kubilius. Jis tikina, kad Lietuvai teks pasistengti konkuruojant dėl kvalifikuotos darbo jėgos.
