Smulkesni prekybininkai užima gana nedidelę Lietuvos rinkos, kur dominuoja 4 prekybos tinklai, dalį
Ar žinote, kad pirkdami duoną ir batoną, net pusę kainos paliekate didiesiems prekybos tinklams?
Maisto produktų kainas skelbiančioje svetainėje produktukainos.lt nuo šios savaitės viešinama seniai žadėta informacija, kaip iš vartotojų gautus pinigus pasidalija prekybininkai, gamybininkai ir valstybė. Konkurencijos taryba (KT) paskaičiavo 4-iuose didžiuosiuose prekybos tinkluose parduodamų 10-ties produktų (pieno, varškės, sviesto, ruginės duonos, batono, aukščiausios rūšies miltų, kiaulienos kumpio, pieniškų dešrelių, kiaušinių ir bulvių) kainų vidurkį ir gamybininkams bei prekybininkams tenkančias kainų dalis.
Įspūdingi skirtumai
Iš pateiktų skaičių matyti, kad prekybininkai savęs neskriaudžia. Pirkėjai, pirkdami būtiniausius maisto produktus, didiesiems prekybos tinklams palieka nuo 7 iki 50 proc. galutinės kainos.
2010 m. spalio–gruodžio mėnesiais mažiausia – 7–7,6 proc. – kainos dalis prekybos tinklams tekdavo pardavus varškę ir kiaulienos kumpį (75 proc. kainos gaudavo gamybininkai), o didžiausia – net 49–50,3 proc. – pardavus duoną ir batoną (kepėjams atitekdavo vos trečdalis kainos). Apie 23–30 proc. kainos prekybos tinklams atitekdavo už bulves, kiaušinius, pieniškas dešreles, sviestą, pieną, 45 proc. – už parduotus miltus.
Iš minėtų produktų tik pieno ir pieniškų dešrelių kainos dalis, tenkanti prekybininkams, nuo spalio iki gruodžio mažėjo apie 2 proc., o 2–4 proc. didėjo duonos ir batono kainos dalis. Valstybės dalis išliko stabili – 17–17,4 proc.
Apie antkainius ir kitus mokesčius ne itin linkę kalbėti prekybininkai ir šiuos skaičius komentavo labai lakoniškai. Prekybos tinklo „Rimi“ atstovė spaudai Jovita Bagdonaitė, atsakydama į klausimą, kodėl taip smarkiai skiriasi maisto produktų kainų dalis, tenkanti prekybininkams, teigė, jog tam įtakos turi skirtinga produktų specifika bei pasiūla rinkoje.
Šiame atsakyme ir skirtingą prekybininkų apetitą liudijančiuose skaičiuose galima įžvelgti ir verslo partnerių svorį bei įtaką. Didesnę galią turintys rinkos senbuviai – pieno perdirbėjai, matyt, turi svertų spustelėti prekybininkus taikyti palankesnę mokesčių politiką, juolab kad nesunkiai gali eksportuoti savo produkciją. O duonos kepėjai, kurių daug daugiau nei pieno perdirbėjų, priversti konkuruoti dar ir su vietoje veikiančiais prekybos tinklų konditerijos cechais ir pardavinėti savo produkciją mažesne kaina.
Spaudimas viešumu
Politikai, įpareigoję KT skelbti maisto produktų kainų dalis, tikėjosi, kad tokia informacija taps savotišku spaudimu prekybos centrams mažinti kainas. Tačiau kyla abejonių, ar didžiąją dalį rinkos užėmusius 4 pagrindinius žaidėjus galima paveikti tokiomis priemonėmis. Efektyviausiai prekybininkus galėtų paspausti patys pirkėjai, tačiau jie negali boikotuoti brangininkų ir pasirinkti pigesnių parduotuvių.
KT atstovas Aleksandras Jakiūnas tikisi, kad vartotojai bent jau turės galimybę gauti atsakymą į amžiną ginčą, iš ko susideda maisto produktų kainos. Be to, tai gali būti paskata ir kitoms organizacijoms ieškoti tokios kainodaros priežasčių.
Tiesa, prekybininkai gali ryžtis sumažinti antkainius bent jau tų 10-ties produktų, kad visuomenės akyse nebūtų panašūs į plėšikus.
Per daug informacijos gali pakenkti
Advokatas Rimantas Stanikūnas, buvęs KT vadovas, pripažįsta, kad vartotojai turi gauti kuo daugiau informacijos apie prekių kainas, taigi kainų dalių viešinimas įneš daugiau skaidrumo mažmeninės prekybos srityje. Tačiau prekybininkų antkainiai yra konfidenciali informacija ir jos paviešinimas gali sudaryti prielaidas karteliui atsirasti ir netgi sumažėti konkurencijai.
„Antkainių skelbimas yra informacijos mainai, kas gali sudaryti prielaidas atsirasti koordinuojamai veiklai, ką draudžia Konkurencijos įstatymas, ir mažinti konkurenciją“, – įspėjo R.Stanikūnas.
Jis priminė, kad KT buvo nustačiusi pieno perdirbimo įmonių kartelį, kai šios, susivienijusios į asociaciją, keitėsi informacija apie kainas.
A.Jakiūnas tikina, kad iš paskelbtos informacijos konkurentams išsiaiškinti vieni kitų taikomų antkainių esą neįmanoma.
Antkainių ribojimas – tik pagąsdinti
Naujienos apie brangstantį maistą Lietuvoje jau nebesukelia nei pasipiktinimo šūksnių, nei skambių pareiškimų. Tiesa, vos prieš pusmetį prezidentė Dalia Grybauskaitė stebėjosi gavusi „stulbinančią informaciją“ apie prekybos tinklų išpūstas pelno maržas. Tokį elgesį valstybės vadovė įvertino „kaip įžūlų vartotojų išnaudojimą“. Grasinimai įstatymais riboti antkainius tąkart, matyt, tik kilstelėjo prezidentės populiarumo reitingus.
R.Stanikūno nuomone, nebe pirmą kartą keliama iniciatyva reguliuoti didmeninės ir mažmeninės prekybos antkainius yra kelias į niekur: „Jeigu reguliuojame antkainius, reiškia reguliuojame ir mažmenines kainas, kurių dalimi jie yra. Tokiu atveju konkurencija dar labiau sumažėtų“.
Maisto kainos, anot jo, galėtų mažėti tik padidėjus konkurencijai maisto produkcijos grandinėje. Apie tai ir turėtų pagalvoti prie valstybės vairo stovintys asmenys. Tikėtina, kad konkurencinės sąlygos pagerėtų, jeigu Lietuvoje būtų lengviau įsteigti įmones, būtų skatinamas smulkusis ir vidutinis verslas. Tačiau vargu ar šiam verslui dabar padėtų ir valstybės dėmesys, ne per krizę didžiųjų prekybininkų ir gamybininkų rinkos dalis tik didėjo.
