Atsisveikinti su ja į “Grauduvos” didžiąją salę susirinko be galo daug žmonių – jaunų ir senų, artimai pažinojusių literatę ar tiesiog gerbusių ją už kūrybinį talentą.
Tą rytą susirinkusieji į šv. Mišias Kristaus Karaliaus katedroje su didžiule rimtimi ir susikaupimu tylėjo klausydamiesi, kaip už poetės sielą skambėjo maldos, o prieš uždengiant karstą laidojimo rūmų salėje vokalinės moterų grupės atliktos giesmės ir pagal pačios velionės žodžius tyliai ir švelniai solisčių išdainuotas “Baltas lino gyvenimas” išspaudė ašarą ir tiems, kurie atėjo paskutinį kartą pabūti su puikiai pažinotu žmogumi, bendradarbe, bičiule, ir tiems, kurie ją geriau žinojo iš posmų.
Į paskutinę kelionę E.Mezginaitę lydėjo miesto, apskrities valdžios atstovai, plunksnos bendražygiai, miesto kultūros šviesuomenė. Lietuvos rašytojų sąjungos narė, keturių poezijos leidinių autorė bei buvusi “Tėvynės”, “Panevėžio ryto”, “Panevėžio balso” žurnalistė baigė savo giliomis pėdomis Panevėžio krašte įmintą gyvenimo kelią. Ji atgulė smėlėtoje Šilaičių kapinių žemėje, ant aukšto kalniuko tarp pušų ir beržų, greta tų, kurie vienaip ar kitaip garsino mūsų miestą.
Poetės parašytos eilės, tądien skambėjusios prie jos kapo duobės, mirties akivaizdoje įgavo visai kitokią prasmę: jos atrodė tarsi Elenos Mezginaitės žodžiai iš Anapus – tikri, jaudinantys, nuoširdūs. Velionės bendradarbis ir artimas bičiulis “Panevėžio balso” redaktorius Jonas Sabalys prisiminė paskutines poetės bei žurnalistės gyvenimo dienas, jos pasakytus žodžius, su kuriais lūpose ji išvyko į Rašytojų sąjungos suvažiavimą, iš kurio, paslydusi ant sąjungos pastato laiptų ir sunkiai susižalojusi, taip ir nebegrįžo. Ją iš Vilniaus tą kartą parvežė…
Kaip sakė J.Sabalys, Elena buvo žmogus, kuris žodį vertino labiau negu daiktą. Savo eiles artimiesiems ji skaitė retai. Žurnalistikos samdine, anot literatės bendradarbio, Elena tapo savo noru, nors galbūt dėl to liko neparašyta ne viena jos knyga.
Pragyvenusi, kaip pati rašė, “lig pirmojo sniego ir pačios paskutinės žiemos”, E.Mezginaitė netikėtai ir visam laikui išėjo amžinojo poilsio, palikusi dėl motinos, žmonos ir sesers netekties gedėti dukras Mėtą ir Mildą, vyrą Petrą, vyresnius seserį bei brolį.
“Prieš 15 metų palaidojome vyriausią seserį. Elena buvo tarp mūsų jauniausia. Ir štai dabar Dievui atidavėme ją”, – tokiais žodžiais šviesių lentų karstą su literatės palaikais užbėrus Šilaičių smėliu atsiduso jos sesuo Genė.
Gausybė krepšelių, vainikų, gėlių papuošė šviesaus atminimo moters kapą. Dabar prie jo galės ateiti kiekvienas, kam norėsis bent mintimis pabūti su žmogumi, savo darbais ir žodžiais mūsų mieste buvusiu šviesuliu.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
