Nepaisant taip trokštamo optimizmo proveržio, šviesos tunelio gale matymo ir visų kitų metaforų, Europa nėra išsprendusi savo ekonominių problemų. Valstybių skolos, jas sukėlęs išsipūtęs ir neefektyvus viešasis sektorius. Nedarbas ir sveiku protu nesuvokiamas reguliavimas, trukdantis žmonėms dirbti ir kurti darbo vietas. Pridėkime pietų šalyse vis stiprėjančias nacionalistines-socialistines nuotaikas, didėjantį britų separatizmą, ir kyla du klausimai. Pirma, ar vadinamasis stabilizavimasis iš tikrųjų įvyko? Ir jei įvyko, ar tai nepanašu į investuotojų mėgstamą frazę „nudvėsusios katės atodūsis“ (dead cat bounce)? Ekonominiams rodikliams prastėjant, bet koks trumpalaikis pagerėjimas imamas traktuoti kaip atsigavimo pradžia, nors po to būna ir tolesnis kritimas.
Lietuvoje situacija tam tikru atžvilgiu net geresnė nei kai kuriose kitose ES šalyse. Bet nereikia pamiršti, kad esminės ir struktūrinės ūkio problemos niekur nedingo. Investuotojai toliau susiduria su nepateisinamais biurokratiniais stabdžiais. Darbo kodeksas vis dar alsuoja sovietinės planinės ekonomikos rojaus kvapais. Mokesčių sistema neskatina investuoti ar kurti daug pridėtinės vertės sukuriančių darbo vietų. Ekonominis kritimas buvo truputį pristabdytas skolintais pinigais, bet vien palūkanoms (ką ir kalbėti apie atidavimą) jau 2013 m. reikės skirti apie 2 proc. BVP. Investicijų medžioklėje yra pokyčių, bet politikai vis dar įsivaizduoja save kaip feodalus, kuriuos užsienio pirkliai turi kone įtikinti, kad šie leistų investuoti.
Kodėl piešiu nepopuliariomis niūrių spalvų kreidelėmis? Todėl, kad daug politikų visuose kraštuose tik ir laukia, kol nuo jų bus nuimtas, kad ir iliuzinis, išlaidavimo ir nepagrįstų sprendimų apynasris. Kiekvienas, net ir laikinas atokvėpis, rizikuoja būti ne išnaudojamas reformoms, bet grįžti prie naminių socialistinių eksperimentų. „Gana taupyti – laikas augti“, – sako jie. Šis šūkis yra tikras ekonominės minties klaidų koncentratas. Bet į Pietų Europos gatves jis išveda mases žmonių, kurie reikalauja ne reformų, investicijų ar ekonominių laisvių, bet trylikto ar keturiolikto atlyginimo vien už tai, kad teikėsi ateiti į darbą ar už tai, kad XXI a. moka naudotis kompiuteriu. Būtent tokį „augimą“ jie ir įsivaizduoja: valstybė pasiskolina (ar atspausdina) pinigų ir dalija visiems aplink.
Grįžkime į Lietuvą. Naujoji valdžia turi visas galimybes, kad atsigavimas Lietuvoje nebūtų trumpalaikis „atšokimas“. Dar svarbiau – visa tai galima pasiekti sąžiningu ir nuosekliu darbu kertant biurokratines džiungles, mažinant administracinę naštą dirbantiems ir kuriantiems. Reforma tinka tiek kairei, tiek dešinei, o biudžetui tai nieko nekainuotų (įplaukos net išaugtų) ir būtų galima sumažinti biurokratų. Ekonomikai – naudinga, visuomenėje – populiaru, pralošti – neįmanoma. Taupome ir augame.
Užsienio investicijų pritraukimas, nustojant diskriminuoti šiek tiek daugiau uždirbančius, galėtų būti kitas žingsnis. Vien įvedus viršutines „Sodros“ įmokų ribas, t. y. kai atlyginimo dalis, pavyzdžiui, daugiau nei 4 tūkst. litų, nebeapmokestinama „Sodros“ mokesčiais, visa darbo rinkos situacija pasikeistų akimirksniu. Kone pirmą kartą atsirastų stimulas stengtis, kad oficialus apmokestintas atlyginimas būtų kuo didesnis, o ne kuo mažesnis. Vyktų ne lenktynės į apačią (t. y. stengiantis parodyti kuo mažesnes oficialias pajamas), bet atvirkščiai – lenktynės į viršų. Šešėlinei ekonomikai ir vokeliams būtų suduotas rimtas smūgis, daugiau žmonių mokėtų mokesčius.
Na, o Europai, kaip ir kiekvienai šlubuojančiai įmonei, reikia rimto audito. Kas AB „Europos Sąjunga“ kuria vertę, o kas – nuostolius? Akivaizdu, kad vertę kuria tik laisvoji prekyba, o plačiau – laisvas prekių, paslaugų, žmonių ir kapitalo judėjimas. Savaime suprantama, viso to nebūtų, jei kiekvienoje šalyje nebūtų dirbančių, kuriančių ir investuojančių. Bet tai būtų daroma net tuomet, jei ES neegzistuotų. Būtent laisvoji prekyba yra esminė ES, kaip institucijos, nauda. Jei ką nors iš viso Europos projekto ir verta gelbėti, tai laisvąją prekybą. Visa kita, pradedant daugiakalbystės komisaru ir baigiant kiaulių gerovės didinimu, galima be skausmo parduoti iš varžytynių, ir kuo greičiau.
Ko reikia Europai ir Lietuvai 2013-aisiais? Apibendrinant tokį klausimą sunku išvengti klišių. Bet taip, kaip dalis žmonių patikėjo fukujamiška istorijos pabaiga, taip dalis žmonių amžių sandūroje patikėjo, kad visos ekonomikos problemos išspręstos, kad materialinis nepriteklius, bent jau senojoje Europoje, tarsi raupai yra išnaikintas. Realybė parodė kitaip. Mąstant apie atsigavimą galioja tie patys realybės rėmai. Ekonomikos augimas ar kritimas nėra nuo mūsų nepriklausantys, antgamtiniai veiksmai ar atsitiktinių skaičių virtinė. Vien išlaikyti nulinį augimą – tai reiškia dirbti taip pat sunkiai ir taip pat gerai kaip praeitais metais. Tingint, nemokant ar streikuojant gerovė ne sukuriama, o naikinama. Tad ir palinkėjimas Europai – sugrįžti į realybę.
Kol pietiečiai streikuoja ir bando suvokti realybę, Lietuva dirbdama ir veikdama turi galimybę ekonomiškai priartėti arčiau ES senbuvių. Bet tik tada, jei valdžia nesipyks su ekonomine tikrove ir spręs realias, o ne ideologines problemas.
